Dalyvaudami simpoziumuose, įvairiuose projektuose ir išmaišę pusę Europos, panevėžiečiai keramikai Vilija ir Osvaldas Balčiūnai stabtelėjo namuose – Panevėžio kraštotyros muziejuje pristatoma jų pastarojo meto kūryba. Parodoje atradimų patirti lemta ir tiesiog pasiilgusiesiems nebanalaus grožio, formoje įprasmintų mitologijos simbolių, filosofinio būties suvokimo, ir siekiantiesiems susipažinti su ypatinga technika.
Pasigenda suprantančios publikos
Keramikai V. ir O. Balčiūnai sako, kad jų darbai Panevėžyje eksponuojami nedažnai. Tautodailininkų sąjungai priklausantis Osvaldas ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė Vilija tvirtina atsiskaitantys kasmetėse savų organizacijų narių parodose, o kitų progų parodyti kūrinius nedaug.
Tačiau jų ataskaitų sąrašas – solidus: vien V. Balčiūnienės personalinių parodų surengta apie dešimt, abu maždaug dvidešimt metų dalyvauja grupinėse parodose, o simpoziumai, tarptautiniai projektai juos nuvedė į Prancūziją, Olandiją, Austriją, Lenkiją, Latviją, Vokietiją, Angliją, JAV.
Lygindami pasirodymus savame krašte ir užsienyje menininkai įžvelgia nemažai skirtumų. Apgailestauja, kad daugelis jų atsiranda dėl pinigų ir dėmesio kultūrai stygiaus mūsų šalyje. Svarsto, kad turbūt per abejingą valdžios požiūrį ir įdomesnių projektų pas mus mažiau, ir edukacine veikla užsiimti nepaprasta, o bene svarbiausia – ir visuomenės poreikis domėtis menu, jį suprasti menkesnis.
Panevėžiečių menininkų nuomone, Lietuvoje mažai kam įdomus technikos, kuria atlikti darbai, lygis, žiūrima tik į vaizdą. O užsienyje kur kas labiau vertinami tie meno objektai, kuriuos sukurti techniškai sudėtingiau.
Kita vertus, svarsto abu, keramika niekur nėra populiariausias menas. Visas pasaulis krypsta į tas sritis, kur viskas padaroma greit, be didesnių sąnaudų.
Mokytis keramikos, dirbti šioje srityje, pažymi pora, ypač jaunimui nelabai įdomu – sunku ir per sudėtinga. Tačiau viena didžiausių Vilijos ir Osvaldo svajonių ir ateities planas – edukacinė veikla.
Užsienyje vykusiuose projektuose jie patyrė, kaip žmonėms maga pasinaudoti galimybėmis iš arti susipažinti su keramikos kūrimo procesais, patiems juos išbandyti. Menininkai viliasi, kad ir Lietuvoje, radę galimybių sukurti tinkamą bazę, rastų ir norinčiųjų nebūtinai išmokti sudėtingo amato, tačiau bent su juo susipažinti.
Išsiskiria originalia technika
Panevėžiečiai menininkai keramikų gildijoje išskirtiniai dėl savo taikomos technikos.
Raku – tradicinė japonų technika, tik prieš kelis dešimtmečius atkeliavusi į Europą ir Ameriką, čia atitolusi nuo japoniškų šaknų, tačiau išlikusi originali ir ypatinga.
Balčiūnai pasakoja, kad raku išskirtinė dėl specifikos – išdegta keramika iš krosnies traukiama įkaitinta iki maždaug devynių šimtų laipsnių karščio, tada perkeliama į redukcinę aplinką, aušinama vandeniu. Sudėtingų procesų esmė – dėl jų molis pajuoduoja, glazūruoti paviršiai skilinėja, vario oksidas ir sidabro nitratas tampa blizgiu.
„Raku – tai šoko keramika, viskas taip ekstremalu, pavojinga, greita, kiekvienas procesas gali pateikti netikėtumų, – aiškina O. Balčiūnas. – Nežinai, kokios įtakos darbui turės redukavimo sąlygos, oras, jo temperatūra, drėgnumas.“
„Bet šita technika suteikia ir labai daug nepriklausomybės, – paaiškina V. Balčiūnienė. – Turim savo žaliavas, receptūras, esam atradę, ko šiems procesams reikia. Yra bazė, galim dirbti taip, kad išliktume originalūs, o tiems, kurie supranta, – dar ir įdomūs dėl originalumo.“
Keramikų pora svarsto: turėti ne tik savitą stilių, bet ir savo išskirtines žaliavas, technologijas menininkams – orumo reikalas.
„Pirmiausia turi būti neblogas amatininkas, būtina turėti pagrindus, išmanyti technologijas. Man juokingi menininkai, kurie to nesupranta, kritiškai žiūriu į meną, kur daug šnekama, o išliekamoji vertė menka“, – prisipažįsta O. Balčiūnas.
Filosofuoja ir sužmogina jausmus
Balčiūnai, skirtingai nuo daugelio kitų raku technika dirbančių kolegų, darbus glazūruoja. Toks kūrybos būdas lemia, kad kūriniuose atsiranda įdomi tamsaus matinio ir ryškesnio glazūruoto paviršių sintezės įvairovė, tamsių ir šviesių tonų balansas.
Kurdami keramikai sako neturintys tikslių išankstinių planų, kaip atrodys būsimas darbas – labai sunku, net neįmanoma būtų kurti pagal skrupulingai pasidarytą eskizą.
Būtent todėl jie prieš lipdydami popieriuje ar fotografijoje fiksuoja tik idėjas. Ir būtent todėl įsitikinę, kad labai sunku kurti pagal užsakymą, kai tenka galvoti vien apie tai, ar kūrinys atitiks užsakovo lūkesčius.
Menininkų darbų temos – dažniausiai tos, kurioms atstovauja būtent dabar Panevėžyje eksponuojami kūriniai. Osvaldo objektuose – jo mintys, įkvėptos mitologinių simbolių, istorijų, apmąstymų apie žmogaus būtį.
„Man svarbūs jausmai, potyriai, nostalgija, istorijos, prisiminimai, jų užfiksavimas, – atskleidžia keramikas. – Žmonės daug praranda lėkdami, juk gera stabtelėti, prisiminti. Tai leidžia fantazuoti – nebūtinai ką nors istoriškai tikslaus užfiksuoti, bet kurti, kaip galėjo būti, atrodyti. Ir dar užversti galvą, į žvaigždes pasižiūrėti reikia, antraip kelio nerasim, niekur nenueisim.“
Vilijos darbams tipiška, kad juose užfiksuoti veidai.
„Net ne veidai, – patikslina, – jie čia tik priemonė, leidžianti atspindėti būvius, jausmus, nuotaikas.“ „Vilija tais veidais sužmogina jausmus“, – apibendrina Osvaldas.
Neužgožia vienas kito
Ar ta pačia veikla užsiimantiems, net vienoje dirbtuvėje kuriantiems menininkams negresia suvienodėti? Pasirinkti tas pačias temas, net formas? Į tokius klausimus šeiminis duetas turi aiškų atsakymą – svarbu, kad diskusijos apie darbą netaptų kišimusi į kito žmogaus kūrybinę erdvę, pamokymais, nurodymais, užgožimu.
„Mes ir kalbamės, ir ginčijamės – pasakyti, ką galvoji, reikia, bet pasakymų, kritikos neturi būti tiek, kad įpareigotum žmogų daryti taip, kaip geriausiai atrodo tau. Kita vertus, kažkokia vieno kitam daroma įtaka vis dėlto yra, nors ne visuomet ją galima apčiuopti“, – neslepia abu.
Nors keramikai kuria vienose dirbtuvėse, tačiau skirtingu laiku, o jų darbo vietose esama ir nematomų raudonų linijų. Kaip patys teigia, visa tai ne todėl, kad bijotų vienas kitam trukdyti, o kad abu labai nevienodų skonių, net temperamentų, dažnai jų požiūris itin skiriasi.
Skirtingi ir keliai, Balčiūnus atvedę į keramiką. Vilija svarsto, kad pirmos mintys apie tokią profesiją galėjusios kilti vaikystę leidžiant molingose Pasvalio apylinkėse, kur norėdamas galėdavai tiesiog basomis palakstęs nuo padų molio nusigramdyti ir lipdyti.
Tačiau nei vaikų dailės mokykloje, nei iki pat studijų Kaune prie molio rimčiau prisilietusi nebuvo. Bet sprendimas studijuoti būtent keramiką buvo apgalvotas – molio plastiškumas labai traukė. Gyvenimas parodė, kad sprendimas buvo teisingas – profesiją, prisipažino menininkė, labai pamilusi.
O. Balčiūnas prisimena domėjęsis menu, tapęs, lankydavęs parodas, kariuomenėje dailininku dirbęs. Tik menų studijų nesirinkęs, nes visuomet linkęs ne studijuoti formaliai, o išmokti per praktiką. Keramika jį sudomino, į šią sritį atvedė pažintis su būsima žmona ir suvokta galimybė šioje srityje nuolat tobulėti.
„Dabar man keramika ir saviraiškos priemonė, ir gyvenimo būdas. Abiem ji tokia, – mano Osvaldas. – Taip ir turi būti. Štai dukra yra meniška, tapo, kuria, bet keramikos nesirinko, nes kaip gyvenimo būdas tai jai netinka.“
Įkvėpimo randa dirbdami
Klausiami, ar kūrybai būtinas įkvėpimas, keramikai juokauja: labai teisingai pasakyta, kad įkvėpimas ateina bedirbant. V. Balčiūnienė įsitikinusi – tereikia pradėti, ir atsiras noro, valios, idėjų. Osvaldo manymu, toks požiūris būdingas stipriems žmonėms. Jo žmona esanti būtent tokia, o pats sakosi leidžiantis sau galvoti, kad geriau nedirbti, jei nesidirba.
Noro ir idėjų darbams šaltinių menininkų pora gali išvardyti nesuskaičiuojamą daugybę: muzika, filmai, draugai, kelionės, jose sutikti žmonės, įvairūs įvykiai, vakar ar kadaise perskaityta ir užfiksuota mintis, kitaip tariant – visas gyvenimas.
„Viskas, kas nutikę, girdėta, matyta, pereina per mintis, jausmus, suvokimą, viskas darbuose matyti, – tvirtina Vilija. – Esu įsitikinusi, kad darbuose pastebėti galima net kiekvieną nuotaikos, kuri buvo apėmusi kuriant, niuansą. Jei kamuoja depresija, kūrinio tema gali nebūti niūri, bet vis vien ta slogi nuotaika jame juntama. Todėl labai gera, kai turi prabangą dirbti darbą, kuriame džiugina net nebūtinai rezultatas, bet pats procesas. O jei dar ir kiti tuo, ką padarome, pasidžiaugia, išvis smagu.“
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
