Keturiasdešimt metų lėlių teatre dirbantis ukrainietis Sergejus Brižanas tikina, kad ši veikla kvepia mistika, – kas tik ateina į lėlių pasaulį, tas jame dažniausiai ir pasilieka.
Pasitiko ramybe
Iš Vakarų Ukrainos atvykusį Sergejų Brižaną Panevėžys pasitiko ramybe ir tyla. Pirmą kartą Lietuvoje viešintis menininkas niekaip nesitikėjo tokio įspūdžio.
Sekmadienio rytą vaikštinėdamas po miesto centrą, jis veltui dairėsi žmonių ar automobilių – buvo tylu ir tuščia, kaip iššluota.
„Net su buvimu kaime tokios ramybės negalėjau lyginti – kaime šunys loja, gaidžiai gieda, o čia absoliuti tyla“, – pirmaisiais įspūdžiais Panevėžyje dalijasi Ukrainos nusipelnęs meno veikėjas.
Bet grįžtant į Lėlių vežimo teatrą, kuriame režisierius šiuo metu stato spektaklį, tylos uždanga staiga praplyšo. Kaip sako S. Brižanas, tarsi burtų lazdele mostelėjus, nežinia iš kur pradėjo dygti būriai vaikų ir jų tėvelių. Teatro erdvė bemat prisipildė šurmulio ir klegesio – artėjo spektaklio valanda.
Keletą kartų po Panevėžį pasivaikščiojęs režisierius tokio tylaus ir ramaus miesto daugiau nebematė, bet vis dėlto prisipažįsta – įspūdis neišdildomas.
Palyginti su miestu, kuriame jis gyvena ir dirba – šurmuliuojančiu, klegančiu, ūžiančiu ir net naktimis nenurimstančiu Chmelnyckiu, Panevėžys pasirodė tikra ramybės oazė.
Šeštadienį premjera
Darbas, dėl kurio talentingas režisierius atvyko į Panevėžio lėlių vežimo teatrą, – spektaklis „Našlaitė Elenytė ir Jonukas avinukas“ – jau baigtas. Šeštadienį įvyks spektaklio premjera, o sekmadienį režisierius su mūsų miestu atsisveikins.
Chmelnyckis nuo Ukrainos sostinės jau nebetoli.
Ukrainietis režisierius sako, kad su Lėlių vežimo teatro aktoriais, kurių ne kiekvienas supranta rusų kalbą, dirbti nebuvo sunku.
„Vieni kitus puikiai supratome. Lėlių teatras leidžia net ir nesuprantant žodžių rasti bendrą kalbą. Skirtingos kalbos mums nebuvo problema“, – sako S. Brižanas.
Chmelnyckio akademinio lėlių teatro vadovas pasakoja, kad daugelio šalių lėlininkai žino vieni apie kitus, stebi vieni kitų darbus. Jis prisimena, jog vienas pirmųjų pastatymų 1970 metais atidarytame Chmelnyckio lėlių teatre buvo lietuviška Salomėjos Nėries pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Ji ilgai buvo rodyta ir labai palankiai žiūrovų priimta.
Didžiausias S. Brižano ir daugelio kitų teatralų autoritetas yra lietuvis lėlininkas, režisierius Vitalijus Mazūras, kurio spektaklis „Žemės dukra“ pakeitė supratimą apie lėlių teatro galimybes, jo poveikį ir svarbą.
Pats S. Brižanas lėlių teatre dirba 40 metų, – pradėjęs kaip jaunas aktorius, daug mokęsis, tapęs režisieriumi, o nuo 1989 metų – vyriausiuoju režisieriumi.
Panevėžio lėlių vežimo teatras yra lankęsis Chmelnyckio teatre, dviejuose ten vykusiuose festivaliuose rodė savo spektaklius.
Turgus kaip tradicija
Prieš išvažiuodamas į Ukrainą, S. Brižanas prisipažino būtinai norintis apsilankyti Panevėžio turguje.
„Turgus man tokia vieta, kurioje stengiuosi apsilankyti kur bebūčiau. Gali nebūti prekybos centrų, parduotuvių, bet tradicinis turgus – su savo užaugintus produktus siūlančiomis močiutėmis, su kaimiškomis gėrybėmis man tikra atgaiva“, – „Sekundei“ teigė menininkas.
Gali būti, kad tokį požiūrį išugdė vaikystėje patirti įspūdžiai, tuomet su mylimu seneliu kiekvieną vasaros sekmadienį žingsniuodavo į turgų.
„Turgus seneliui buvo savotiškas ritualas. Sekmadienį labai anksti jis pasipuošdavo – baltos kelnės, balti marškiniai, balta kepurė, papuošdavo mane ir eidavome į turgų. Rytą, kai dar žmonių nedaug, senelis pirmą kartą apeidavo turgų, su visais pasisveikindavo, naujienas aptardavo. Paskui, antrą kartą aplink eidamas, prekes apžiūrėdavo, ragaudavo ir tik trečią kartą sukdamas, jau gerokai įdienojus, kai turgus būdavo pilnutėlis žmonių, jis pirkdavo – sūrio, varškės, grietinės, kitų produktų“, – vaizdingai pasakoja režisierius, iki šiol mėgstantis produktus pirkti tik turguje.
S. Brižanas sako, kad tai senelis pirmas jam, dar paaugliui, akis atvėrė, sakydamas, kad ta garbinamoji tarybų valdžia nėra tokia, kokia dedasi, daug nekaltų žmonių ji pražudė. Pats senelis 1930 metais taip pat buvo represuotas, bet ištvėręs Sibiro vargus po kurio laiko grįžo į Ukrainą.
Sužavėjo lietuviška duona
Namo besirengiantis S. Brižanas saviškiams lauktuvių būtinai veš lietuviškos duonos. Ir ne bet kokios, o juodos, namuose keptos – su razinomis ir riešutais.
„Va čia tai duona, tokios niekur nebuvau ragavęs“, – žavisi menininkas ir prisipažįsta, jog jeigu ateitų toks laikas, kai jam reikėtų atsisakyti teatralo veiklos, būtinai taptų kepėju – sužinotų tos gardžiosios duonos receptą ir pradėtų ją kepti.
Tačiau, regis, tokios progos režisieriui nepasitaikys – jis savo srityje vienas geriausių specialistų, pelnęs gausybę įvertinimų ir apdovanojimų ne tik Ukrainoje. Jis skynė laurus Lenkijoje, Suomijoje, Rusijoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse vykusiuose festivaliuose.
Režisieriaus nuomone, lėlių teatro menas ypatingas, skirtas ne tik vaikams. Buitinių dramų, ypač šiuolaikinių, nemėgstantis meninkas sako, jog jose esmės dažniausiai nepavyksta perteikti.
„O štai lėlės gali viską – jos nevaidina, neapsimeta, jos tiesiog būna pačios savimi. Su lėlėmis vytis laiko nereikia – laikas ateina pats ir atskleidžia visą tiesą“, – sako S. Brižanas.
Parvažiavęs į Ukrainą lėlininkas būtinai papasakos Lietuvoje patirtus įspūdžius.
„Kokia laimė, kad atvažiavau tuo metu, kai čia minėtos Vėlinės. Antanas Markuckis vakare buvo nusivedęs į kapines ir pamačiau, kaip gražiai pagerbiami mirusieji“, – sako svečias.
Režisieriui labai patiko ir ekskursiją į Kryžių kalną. Jis sako, kad norėtų tokią vietą parodyti ir saviesiems – Kryžių kalne ypatinga dvasia, jo takais vaikštant apima nepaprastas jausmas.
„Gaila, žmona Natalija atvažiuos tik pažiūrėti premjeros ir kartu keliausime namo. Bet viliuosi, kad proga pabūti Lietuvoje dar pasitaikys“, – tikisi meninkas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
