Prie Kristijono Donelaičio vardo įamžinimo 300-ųjų gimimo metinių proga prisidėjo ir panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis – jis sukūrė klasikui skirtą kompoziciją.
Pakeitė vietą
5-osios gimnazijos kieme iškilmingai atidengtas naujas skulptoriaus Alfrido Pajuodžio darbas – kompozicija lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 gimimo metinėms pažymėti.
Kompozicijos autorius prisimena, kad pirminis sumanymas K. Donelaičio atminimui įamžinti, buvo kiek kitoks. Kompoziciją planuota statyti ties K. Donelaičio ir Respublikos gatvių sankirta.
„Atrodė, kad ta vieta mieste labiausiai susijusi su klasiku – jo vardu vadinama gatvė susiduria su viena seniausių, svarbiausių miesto gatvių“, – „Sekundei“ sakė skulptorius.
Deja, šio gražaus sumanymo įgyvendinti nepavyko. Visos požeminių komunikacijų turinčios tarnybos – vandens, dujų, elektros tiekėjai tam paprieštaravo, paaiškino, kad toje vietoje kasinėti ir atlikti darbų negalima, susikerta per daug trasų.
Tad teko pasukti galvą, kuri miesto vieta labiausiai tiktų klasiko atminimui įamžinti.
Kuklios lėšos
Skulptorius sako, kad kartu su miesto Savivaldybės atstovais buvo aptarta keletas vietų, kur galėtų būti K. Donelaičiui skirtas kampelis. Nutarta kompoziciją įkurdinti 5-osios gimnazijos kieme. Mokykos vadovai, bendruomenė su pasiūlymu sutiko ir darbas buvo padarytas.
Kadangi ir lėšų iškiliam paminklui neužteko, ir autoriaus mintys linko ne prie padanges siekiančios didybės, bet prie paprasto ir žemiško, koks buvo ir pats K. Donelaitis, sumanymo, Panevėžyje atsirado būtent toks darbas.
„Atrodo, K. Donelaitis su Panevėžiu niekaip nėra susijęs – nei jis čia gimė, nei lankėsi. Vis dėlto jis mūsų, lietuviškos žemės žmogus, tos žemės darbininkas, tad ir norėjau sukurti darbą, labiausiai susijusį su žeme“, – teigė skulptorius, savo darbą vadinantis žemės instaliacija.
Ant juodo akmens iškalti ne tik žodžiai, informuojantys, kokia proga šis darbas sukurtas, bet ir K. Donelaičio ketureilis, kalbantis apie žmogaus ryšį su gamta, augalais – „Kožnas viens žmogus užgimdamas pumpurui lygus“.
Prie šios žemės instaliacijos bus derinamas ir apželdinimas. Kokie ir kiek augalų čia labiausiai tiks, bus sprendžiama pavasarį.
Mieste ir šalyje
5-osios gimnazijos kieme išdėstyta akmeninė kompozicija – ne pirmas ir ne vienintelis gimtąjį miestą puošiantis skulptoriaus A. Pajuodžio darbas.
I skulptorių simpoziumo Panevėžyje organizatoriaus darbų yra Laisvės aikštėje, prie J. Miltinio gimnazijos, kitų pastatų, jo rankomis sukurta nemažai memorialinių lentų, tarp jų ir Maironio atminimui Krekenavoje.
A. Pajuodis sukūrė ir vieną gražiausių miesto kampelių – Senvagę puošiančią, miesto vardą simbolizuojančią vėžio skulptūrą.
Panevėžiečio skulptoriaus darbų yra ir kituose šalies miestuose – naujausi iškeliavo į Zarasus, Joniškėlį.
Apdovanojant darbščiausius, daug šalies kultūrai nusipelniusius žmones jiems buvo įteikiamas A. Pajuodžio sukurtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.
Šiuo metu meninkas taip pat nesėdi be darbo.
„Planų ir sumanymų yra visada. Dabar vežuosi akmenis vienam iš jų įgyvendinti“, – sako A. Pajuodis ir priduria, kad žiemą teks orientuotis į mažesnius, didelių erdvių nereikalaujančius darbus.
Grįžo į gimtinę
56 metų skulptorius A. Pajuodis – panevėžietis, po studijų Dailės akademijoje sugrįžęs į gimtąjį miestą.
Buvo metas, kai Panevėžys skulptoriams buvo labai palankus miestas, baigę studijas vienas po kito čia ir atvažiuodavo.
„Kas šešeri metai bent po vieną skulptorių į Panevėžį atvažiuodavo“, – prisimena A. Pajuodis.
Pasak jo, miestas viliojo todėl, kad tuo metu buvo stipri pramonė, daug įvairių gamyklų – skulptoriams, taip pat ir keramikams technologiškai tai buvo labai palanku.
„Ant šaligatvio atsistojęs ar mažame kambarėlyje įsikūręs didelių darbų nepadarysi“, – sako skulptorius ir prisimena, kaip studijuodamas laukė, kad galėtų greičiau grįžti ir pradėti normaliai dirbti.
Vilniuje su bendrakursiu sukurtas diplominis darbas – skulptūra Vilniaus universiteto sienos nišoje – buvo bene vienintelė kurta sostinėje. Didžioji dauguma darbų sukurta Panevėžyje.
Tarp dviejų mūzų
Dar besimokydamas tuometėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar J. Miltinio gimnazija), būsimasis skulptorius turėjo galimybę rinktis dailę arba muziką. Gabumų užteko ir vienai, ir kitai mūzai. Žinių taip pat, – juk buvo baigtos ir Dailės, ir Muzikos mokyklos.
A. Pajuodis tais laikais populiariuose ansambliuose mušė būgnus, grojo kitais instrumentais, pagrindinis buvo trimitas, baigė šio instrumento klasę.
Dabar trimitą į rankas skulptorius paima retai, bet jeigu kada pasirengia pagroti, tenka ilgokai repetuoti.
„Triuba, kaip ir smuikas, reikalauja nuolatinio dėmesio“, – sako A. Pajuodis.
Jis prisimena, kad ir Dailės mokykloje sekėsi labai gerai, tad po ilgų svarstymų muzikai teko trauktis į antrą planą.
„Kadangi man labai patiko praktiški, konkretūs darbai, tad nuo pirmo kurso pasirinkau monumentaliosios skulptūros studijas“, – prisimena A. Pajuodis.
Baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti jis buvo priimtas į Dailininkų sąjungą ir buvo bene jauniausias jos narys skulptorius visoje Sovietų Sąjungoje.
Dabar A. Pajuodis sako nepriklausantis jokioms sąjungoms, tiesiog dirba turėdamas kūrėjo statusą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
