Pažintis. Biržų krašto kūrėjas, fotografas, ekologas Alius Balbierius, poezijos mėgėjų dažnai vadinamas ekologiniu poetu, džiaugiasi, kad visą gyvenimą pavyko išsaugoti vieną pagrindinių gyvenimo vertybių – asmenybės laisvę.
Pristatyti iš Biržų krašto kilusį poetą Alių Balbierių gana sudėtinga, mat jo veiklos barai itin platūs: dar nuo mokyklos laikų domėjęsis gamtos paslaptimis ir kūrybos slėpiniais, biržietis dirbo ornitologu Ventės rage, aplinkosaugininku, aktyviai įsitraukė į žaliųjų judėjimą, bet niekada iš rankų nepaleido plunksnos.
Jis ne tik kūrė eilėraščius, bet ir dirbo daugelyje spaudos leidinių žurnalistu. Žinoma, nesiskyrė su fotoaparatu, o laisvalaikiu darbavosi prie molberto.
„Dar būdamas paauglys norėjau rašyti, tyrinėti gamtą, vėliau – fotografuoti. Visu tuo užsiimu ir dabar. Tai nereiškia, kad viską darau gerai. Jeigu nebūčiau užsiėmęs daugeliu dalykų – nuo žaliųjų judėjimo iki žurnalistikos, galbūt galėčiau daug ką padaryti geriau“, – kuklinosi poetas.
Dabar aplinkosauginiai reikalai liko praeityje. Viena vertus, visa tai reikalavo labai daug jėgų ir laiko, kita vertus, pats aplinkosaugos terminas, A. Balbieriaus tikinimu, gerokai išsigimė.
Pasak jo, Nepriklausomybės aušroje entuziastai, kurdami Aplinkosaugos komitetą, pirmiausia galvojo apie gamtos išsaugojimą, o dabar šis komitetas rūpinasi tik statybų reikalais.
„Nebedalyvauju jokioje aplinkosaugos veikloje. Mūsų Aplinkosaugos komitetas virto tikru monstru, kuris rūpinasi statybomis. Aišku, kai gamta sunaikinta, belieka rūpintis tik aplinka“, – ironizavo kadaise garsus žaliųjų judėjimo lyderis.
Prieš keletą metų Vilniaus šurmulį iškeitęs į provinciją, A. Balbierius džiaugiasi, kad tai padėjo jam pagaliau atsisijoti tai, kas svarbu, o kas – tik iliuzija.
„Visada laikiausi principo, kuris tinka ne tik romantizmui, bet ir postmodernizmui. Kaip yra pasakęs poetas Aleksandras Blokas, romantizmas yra siekis gyventi dešimtgubą gyvenimą. Tam tikras procentas žmonių visais laikais siekė gyvenimo intensyvumo, jo siekiau ir aš – norėjau būti aplinkosaugininkas, ornitologas, žaliųjų judėjimo lyderis, žurnalistas, rašytojas. Tačiau pagaliau atėjo laikas, kai reikėjo apsispręsti, ką toliau daryti. Liko literatūra ir fotografija, nes šių veiklų sferos labai plačios. Ir, žinoma, mano pomėgis, kuriuo neapleidžiu jau dešimt metų – tapyba“, – kalbėjo menininkas.
Kertinis akmuo – laisvė
A. Balbierius, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Vilniuje ir svajojęs apie sodybą Dzūkijos miškų apsupty, neplanuotai grįžo į dar senelių statytus gimtuosius namus Biržų rajone. Anot poeto, nors žmogus pats turi stengtis, kad jo gyvenimo kauliukas iškristų taip, kaip nori jis, tačiau likimas dažniausiai viską pakoreguoja.
Grįžti į provinciją nebuvo lengva. Sunkiausia buvo matyti, kaip kaimas akyse nyksta, griūva.
„Matau tikrąjį sodybų tuštėjimo metą, itin sunku matyti nykstančius dvarus, sodybas, griūvančius kryžius, ypač kai prisimeni čia kažkada gyvenusius žmones. Neskaudėti negali, nors ir supranti, kad senasis kaimas pasmerktas virsti etnografinėmis salelėmis“, – sakė A. Balbierius.
Kita vertus, kaip pasakytų Sigitas Geda, atsitolinus nuo didmiesčio triukšmo ir apsimestinumo visai kitomis akimis galima pažvelgti į daugelį dalykų. Tačiau net ir būdamas Lietuvos užkampyje poetas sugeba neatitrūkti nuo pasaulio ritmo.
„Mano gyvenimo tikslas visada buvo turėti kuo daugiau asmeninės laisvės. Tai yra kertinis mano gyvenimo akmuo. Manau, kad tai pavyko pasiekti. Esu laisvas ir mažai nuo ko priklausomas: nuo geografinės vietovės, nuo darbo. Ir pragyvenimo šaltinis pats mane susiranda“, – teigė menininkas.
Jei gali, nerašo
Didžiausią ir svarbiausią A. Balbieriaus gyvenimo dalį užima kūryba. Nors, kaip juokauja menininkas, jei tik gali, stengiasi nerašyti. Rašymui, kaip ir bet kuriam kitam darbui, reikia daug metų treniruočių, tačiau jeigu jaučia, kad darbas bus tik vidutiniškas, jo nepradedai. Apskritai jis nerašo plačiajai visuomenei, tik tiems, kurie sugeba poeziją išjausti, visai nepriklausomai, kas eilučių autorius.
„Galėčiau parašyti ir kokį prancūzišką romaną – papasakoti gražią meilės istoriją, bet to nedarau, nes žinau, kad labai gerai nesugebėčiau. Būna, sumanai kokį gabaliuką, bet iki knygos jis neprinoksta. Apskritai aš nieko nerašau sąmoningai, tai turi išaugti kaip žolė“, – prisipažino A. Balbierius.
Poezijoje menininkui labai svarbus vaizdas, gal dėl to jis ir pasinėrė į fotografiją. O jeigu turėtų antrą gyvenimą, tikriausiai taptų dailininku ar skulptoriumi.
„Dabar labai madinga sakyti: nežinau, kas yra menas. Kas tikina, kad nežino, maivosi, o tie, kurie žino, taip pat maivosi. Poezija – tai vienio pajautimas. Kai sutampi su kosmosu, kai esi tos vienio būsenos, gali ką nors parašyti, o skaitytojas, patekęs į tą būseną, – išgyventi poeziją. Poezija yra savotiškas intelekto kaifas. Apskritai aš nemėgstu žodžio poetas, man priimtiniau tiesiog rašytojas, kartais rašantis eilėraščius“, – filosofiškai į kūrybą žvelgia biržietis.
Nors nuo gamtosaugos temų ir žaliųjų judėjimo A. Balbierius jau senokai nutolo, tačiau gamtos pajautimas taip stipriai suspaudęs į savo glėbį, kad nuo viso to pabėgti nepavyksta, ir tai puikiai atsispindi kūryboje. Jo svajonė – sulaukus garbaus amžiaus, jeigu tik nulaikys fotoaparatą, sugrįžti į Ventės ragą, kuriame paliko kažkokią dalelę savęs. Nors fotografuoti gamtą A. Balbierius vengia, nes tai tokia tobulybė, kad jos pavaizduoti tiesiog neįmanoma.
Bando neigti gamtos dėsnius
Su gamta labai glaudžiai susijusios ir A. Balbieriaus pažiūros, religiniai dalykai. Kaip prisipažino poetas, jo santykis su krikščionybe labai komplikuotas. Anot jo, visos religijos kilo iš pagoniškų tikėjimų, tik krikščionybė, niekindama tas ištakas, bando paneigti visa tai.
„Visa gyvybė paremta viena kitos valgymu, ir nežinau, kas čia kaltas – velnias ar dievas. Aš nesu religingas, esu daugiau pagonis su dzenbudizmo ir daoizmo priemaišomis. Tai vieninteliai pirmapradžiai tikėjimai, glaudžiai susiję su gamta“, – tokį pasirinkimą paaiškino biržietis.
Jam labiausiai kelia nerimą, kad lietuviai, eidami prieš savo prigimtį, bando neigti gamtos dėsnius ir visais įmanomais būdais stengiasi sugriauti tą pasaulį. Indijoje, kurioje viešėjo prieš metus, jį labiausiai nustebino išlikęs pirmapradis žmonių santykis su gamta, nors ten didelė nešvara ir šiukšlių kalnai.
„Tai stebuklas, kad žmonės dar sugeba išlaikyti tokį santykį su gamta, o mes, lietuviai, skubame viską sunaikinti. Vykdamas į Indiją neieškojau jokio nušvitimo, dvasingumo ar sveikatinimo mokyklų. Tiesiog stebėjau. Ir induizmas, ir budizmas yra pagrįsti ekologijos idėjomis“, – netikėtus atradimus atskleidė A. Balbierius.
Lina DRANSEIKAITĖ
