Fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė žinoma kaip nespalvotos fotografijos meistrė, tačiau po kelerių metų ji ryžosi atverti savo ilgai kauptos spalvotos fotografijos lobyną. Jos personalinėje fotografijos parodoje „… Iš spalvotų dienų“ – nepadailintas ir labai spalvingas gyvenimas.
Spalvotos dienos
Gyvenimas niūrus ir pilkas? Tikriausiai daugelis užsukusiųjų į šiandien Dailės galerijoje atidaromą žymios fotografės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės jubiliejinę personalinę parodą „…Iš spalvotų dienų“ pakeis nuomonę. Ir pati menininkė, iki šiol dariusi tik nespalvotą fotografiją, įsitikino, kad pasaulis pilnas spalvų ir atspalvių, tik į kasdienybės verpetą įsisukę žmonės dažniausiai jų net nepastebi.
Kitą savaitę jubiliejų švęsianti M. Šileikaitė-Čičirkienė sako, kad viskas prasidėjo prieš keletą metų, kai gražią sekmadienio popietę išėjo tiesiog pasivaikščioti į miestą.
Į akis pirmiausia krito iš tolo šviečiančios ryškiai geltonos pašto dėžutės. Ilgai nedvejojusi savaitgalio darbus ji pavadino tiesiog geltonuoju sekmadieniu. Netrukus atsirado ir kitų spalvotų dienų: raudonų, žalių, mėlynų, dryžuotų, geležinių…
„Po truputį pradėjau fotografuoti raudoną spalvą, tuos darbus pavadinau raudonuoju pirmadieniu. Vėliau atsirado žalias ketvirtadienis, mėlynas penktadienis, pavienių dryžuotų ar pilkų skalbimo dienos darbų“, – „Sekundei“ pasakojo fotografė.
Menininkės darbai įdomūs tuo, kad vieną darbą sudaro dvi fotografijos, viena su kita susikalbančios ne tik spalvų kalba, bet ir idėja, mintimi, tam tikrais akcentais.
Pavyzdžiui, į ką tik pagimdžiusių moterų fotografijas smalsiai žvelgiančių vaikų būrelis, kurių vienas atsisukęs tarsi mato kitoje fotografijoje užfiksuotą lizde meiliai tupinčių gandrų porelę. Arba prie suklypusio namelio raudona skarele ryšinti močiutė ir Pietų Korėjoje, prie Japonijos jūros vienišas raudonas švyturys.
Atrodytų, kuo šie vaizdiniai gali „susikalbėti“, tačiau abu juos vienija tirštas rūkas, kuriantis paslaptingą ir net mistišką aplinką. Nors spalvų muzika buvo fiksuojama skirtinguose pasaulio kampeliuose: Panevėžyje, Vilniuje, Žagarėje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Pietų Korėjoje, visur spalvos tokios pačios.
„Ne iš karto sumąsčiau dėti po dvi nuotraukas. Tačiau viena fotografija, kad ir graži, dažnai nieko nesako, o kai yra dvi, jos geba susikalbėti, viena kitą papildyti“, – paaiškino savo pasirinkimą menininkė.
Tiesa, suporuoti darbus nebuvo lengva, teko dėlioti savotišką dėlionę, tik čia rezultatas buvo nežinomas ir netikėtas. Visi žiemos vakarai ir savaitgaliai buvo skirti būtent šiam darbui.
Parodos autorei norėjosi, kad darbuose ne tik žaistų spalvos, bet ir būtų juos įdomu stebėti, darbai turėtų bendrą mintį.
Praplėšus kasdienybės rūką
Spalvota paroda yra vienintelė tokia per daugiau kaip dviejų dešimčių metų fotografės darbo patirtį. Tokia fotografija daug sudėtingesnė nei nespalvota, todėl ne iš karto ir menininkė išdrįso žengti žingsnį spalvų link.
„Kažkaip surizikavau, nors nei dailės mokslų nesu baigusi, nei labai išlavintą jausmą turiu. Pajutau, kad turiu surengti tokią parodą. Kada turi koncepciją ir žinai, kaip turi atrodyti galutinis rezultatas, visai nebaisu. Žinojau, kad paroda turi būti įdomi, skirtinga, o kartu ir vientisa. Tai darbai, kuriuos man ne gėda rodyti“, – kalbėjo M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Visi darbai – tikro ir nepagražinto gyvenimo akimirkos, visiškai be jokio montažo, dailinimo ar švarinimo. Ši paroda – įrodymas, kad pasaulyje pilna spalvų ir atspalvių.
„Gyvenimas spalvotas, tik mūsų mintys dažnai būna pilkos ir niūrios. Mano fotografijose nėra nieko nuspalvinta ar išgalvota. Viskas iš gyvenimo. Tik reikia pamatyti, pajausti, atrasti. Gyvenime tikrai būna gražių ir spalvotų dienų, bet kasdienybė kažkaip užgožia tas spalvas. Šia paroda ir bandysiu įrodyti, kad mus supa ne tik pilkuma ir lietūs“, – sakė menininkė.
Kaip juokauja M. Šileikaitė-Čičirkienė, atidariusi parodą gal pagaliau nusiramins ir galės atsiduoti kitiems ieškojimams. Su užsidegimu kurtą darbą norisi parodyti ir kitiems. Iš Panevėžio paroda keliaus į Vilniaus ir Kauno galerijas.
Akimirkos dalykas
Fotografiją Marija atrado kone prieš tris dešimtmečius. Gyvenimas taip susiklostė, kad auginant tris vaikus profesinę karjerą teko šiek tiek atidėti, todėl įsidarbino bendrabutyje auklėtoja.
Vietoje nenustygstanti moteris sumanė įkurti vaikų žaidimo kambarį, kad būtų smagu ir patiems mažiausiems, ir jų tėvams. Pirmiausia kilo mintis kambario sienas papuošti žaismingomis vaikų nuotraukomis. Tačiau gautos nuotraukos moters netenkino, tad ji nusprendė pati imti fotoaparatą į rankas ir pradėti fotografuoti.
„Pradėjau fotografuoti vaikus, mamą, visą šeimą. Tai buvo daugiau portretai, nes keliauti taip, kaip dabar, auginant tris vaikus negalėjau. Pradėjau lankytis fotografijos užsiėmimuose, stebėjau kitų fotografų darbą, kol galiausiai pakvietė tapti Fotomenininkų draugijos kandidate“, – pirmuosius žingsnius į fotografijos pasaulį prisiminė M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Dabar menininkės kraityje – daugiau kaip trisdešimt personalinių ir aštuoniasdešimt grupinių parodų.
Moters teigimu, fotografija jai yra savotiška meditacija, galimybė iš kasdienybės pasaulio ištrūkti į kitą, kurį pamatyti gali tik įgudusi menininko akis.
„Jeigu matau, kad bus puikus kadras, turiu sustoti ir nufotografuoti. Tik bėda, kad kartais neturiu fotoaparato. Kitą kartą eik tuo pačiu keliu, tačiau jau bus ne tas laikas, ne tas apšvietimas ir nieko neišeis. Fotografija – akimirkos dalykas. Tačiau kai išsitraukiu fotoaparatą, dažnai nebegaliu sustoti. Tada atsiriboju nuo viso pasaulio ir pasilieku tik su savo mintimis ir idėjomis“, – sako parodos autorė.
Reikia savo matymo
Tikriausiai nebėra nė vieno kampelio, kurio nebūtų nufotografavusi M. Šileikaitė-Čičirkienė, tačiau kiekvieną kartą ji savo gimtąjį miestą sugeba pamatyti kitomis spalvomis. Kaip juokauja menininkė, net pro namų langus ji kaskart matanti vis kitokį vaizdą.
„Gyvenu aštuntame aukšte, mano buto langai išeina į tris puses. Pro vieną matau žiemą ant kalniuko čiuožinėjančius vaikus, pro kitą – bažnyčios bokštus, o pro trečią – visas miestas kaip ant delno. Atrodo, kad jau viskas išfotografuota, bet užtenka pasižiūrėti kitaip“, – kalbėjo panevėžietė.
Be fotoaparato ji neišsiverčianti ir kelionėse. Kaip prisipažino, esanti labai aistringa keliautoja, tačiau skirtingai nei daugelis turistų, fotografuoja ne architektūros stebuklus ar nuostabius gamtos kampelius, o tai, kas artima ir savita jai pačiai.
Kartais dėl vieno vienintelio kadro reikia ir gerokai pasistengti. Šią vasarą teko sraigtiniais laiptais užlipti iki pat Paryžiaus katedros viršaus, kad galėtų nufotografuoti šelmiškai besišypsantį velniūkštį.
Marija yra aplankiusi Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vokietiją, Pietų Korėją, o šią žiemą planuoja pakelti sparnus į Indiją. Pasak moters, kai yra svetur gyvenančių draugų ir artimųjų, atsisakyti pamatyti svečią šalį tiesiog negalinti.
„Kelionių fotografija man nelabai patinka, tačiau visko gali būti. Neseniai lankiausi Aliaus Balbieriaus parodoje apie Indiją, – labai įdomūs pastebėjimai ir įžvalgos. Romas Vaitkus vėl kitomis akimis pažvelgė į šią šalį, gal visi trys surengsime parodą apie Indiją, tik bus trijų skirtingų matymų.
Kiekvienas fotografas turi atrasti savo matymą, galiausiai žinoti, ką nori parodyti. Juk jeigu fotografuosi viską iš eilės, nieko nebus. Reikia jausti daugiau, suprasti, ką nori parodyti“, – mano M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
