Išradingo, nuolat naujų idėjų ieškančio menininko dėmesio centre atsidūrė praeityje itin populiaraus užsiėmimo – spiritizmo – atributika.
Vienas iš naujausių panevėžiečio menininko Algirdo Jonušio darbų – įspūdinga baldų, skirtų Birutės gatvėje esančiai seklyčiai puošyba.
Kai ąžuoliniai stalai ir kėdės buvo atgabenti, jų priėmimo proga surengta paroda. Ji pavadinta neįprastai – „Paslapčių kambarys – burtų stalai. Degintas ąžuolas“.
Stalai su paslaptingais ženklais buvo išrikiuoti salės kampe, tai leido žiūrovams pamatyti jų bendrą vaizdą ir grožį, paskui baldai užėmė jiems skirtas vietas dviejose salėse.
Iš pirmo žvilgsnio viskas čia taip pat, kaip ir dažnoje užeigoje ar kavinėje. Stūkso aštuoni stalai, aplink kiekvieną – po keturias kėdes: sėskis, dėk ant stalo vaišes, bendrauk su draugais.
Bet erdvė įprastai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tokių geometrinėmis figūromis, skaičiais, labirintais puoštų stalų niekur kitur, matyt, nėra.
Menininkas sako, kad piešiniai ant stalų orientuoti į laiko ir Žemės polius ir gali būti skirti spiritizmo seansams rengti.
Figūros nubraižytos ne kaip pakliuvo, ne kaip menininko akiai buvo gražiau – daugybę praeities paslapčių siekiantis atskleisti, mitologija, etnokultūra besidomintis A. Jonušis dirbdamas rėmėsi patikimomis, po kruopelytę surinktomis žiniomis.
Prie vieno stalo prisėdęs gali pasivaikščioti ir runų labirintais – braukdamas pirštu simboliniu takeliu iš lėto vingiuoti į tikslą. Žmogaus prigimtį suprantantieji iš to, kuriuo keliu pirštas pasuko, perpras keliautojo charakterio ypatumus.
Platus spektras
Žvelgiant į graviruotus, degintus, natūralaus ąžuolo, raudonmedžio, riešutmedžio žievių spalvomis nuspalvintus ženklus, regis, persipina praeities ir dabarties gijos, veriasi sakralinė erdvė. Prie stalų priderintos kiekviena kitokio rakto simboliu išrašytos kėdės.
Arčiausiai prie durų stovintis stalas papuoštas garsaus aiškiaregio Nostradamo portretu.
Ant stalviršių perteikiant labirintus, runas, spirales, raides ir įvairius kitokius simbolius, darbo menininkui teko įdėti daug. Figūros kontūrams išdeginti tekdavo sugaišti po dešimt valandų – o kur dar spalvinimas, kiti puošybos darbai.
Tačiau unikalių stalų kūrėjas juokauja: „Dirbant mėgstamą darbą, visos dienos kaip atostogos.“
A. Jonušis įdomus, daugybę idėjų turintis žmogus. Jis ne tik kultūrinio, bet ir kulinarinio paveldo ekspertas – senąja lietuvių virtuve domisi daugiau kaip trisdešimt metų, žino daugybę receptų, maisto ruošimo būdų. Vyrui įdomūs ir vyno bei kitų senųjų lietuviškų gėrimų gamybos būdai, pats gamina trauktines, šampaną, midų.
Ir net apie žvaigždes menininko galima klausti: kaime turi įsirengęs observatoriją ir stebi dangaus ženklų kelionę.
Bet panevėžiečio dėmesio centre – etnokultūros paveldas, jo spektras itin platus.
Teisybės medis
Idėją sukurti burtų stalus A. Jonušiui tarsi pasiūlė prie seklyčios augantis uosis. Jis jau spėjo pelnyti panevėžiečių dėmesį ir vadinamas teisybės medžiu.
„Norėjosi jo dvasią perkelti į patalpas“, – paaiškino menininkas. Jis susiejo medžio ir stalais atkeliaujančių dvasių paslaptis.
Neatsitiktinai kėdžių atlošai paženklinti raktų simboliais – juk čia augančio uosio kamienas nusėtas raktais. Kai jie buvo pradėti kabinti ant nudžiūvusio ir jau kirsti pažymėto medžio, jis sužaliavo ir pradžiugino idėjos sumanytoją, seklyčios lankytojus bei akmenimis grįstos Birutės gatvės praeivius.
A. Jonušis papasakojo legendą: „Kadaise gyveno žmogus, vardu Teisius. Jis buvo labai geras, norėjo visiems padėti, sutaikyti susipykusiuosius. Jam mirus, dievai vyrą pavertė uosiu ir pavadino jį teisybės medžiu. Prisimenu, kai panevėžiečiai pradėjo ant šio uosio kabinti raktus.
Du tūkstančiai atsirado greitai ir jų vis daugėja. Gimė nauja tradicija: ant teisybės medžio raktus kabina jaunavedžiai.“
Užsukęs į seklyčią ir sėsdamas ant rakto simboliu pažymėtos kėdės (kiekviena turi skirtingą simbolį) gali nusiteikti ne tik susitikimui su dvasiomis, bet ir žemiškajam bendravimui bei trumpam susimąstymui.
Paslapčių kambarys
Menininkas nemano, kad spiritizmo seansai – blogis. Tik, sako, juokauti šiuo klausimu geriau nereikėtų.
„Prieš šimtą ir daugiau metų specialūs stalai bendrauti su dvasiomis stovėjo dažname Europos dvare. Dvasias kviesdavo ir šamanai, tik, aišku, ne pramogai, o gydymui“, – pasakojo menininkas.
Ant stalelio, kuriame išpiešti ženklai ir raidės, būdavo dedama lėkštutė, aplink susėdavo žmonės, susikaupdavo. Dvasioms būdavo pateikiamas klausimas, ir lėkštutė pradėdavo judėti nuo raidės prie raidės taip rašydama atsakymus.
Dvasioms privilioti būdavo dedamos vaišės, o pasibaigus seansui jos būdavo prašomos, raginamos išeiti ir net baramos, kad nesitraukia. Rengti spiritizmo seansus ir dvasių klausinėti bet ko nereikia, tik turint rimtų klausimų gal ir verta pabandyti.
Ir tikintiesiems, ir netikintiesiems anapusiniu bendravimu juokauti su dvasiomis vis dėlto neverta. A. Jonušis sako, kad net šamanai, prieš kviesdami dvasias, šalia savęs pasidėdavo kardą, kad galėtų pagąsdinti išeiti nenorinčiąsias.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
