Rašinio konkursas „MANO BENDRUOMENĖ“
Smagiai nusiteikusios mokytojų senjorų bendrijos „Šarma“ narės leidosi į pažintinę kelionę po Lietuvą. Maršrutas – Panemunės pilys. Pirmiausia jos aplankė Raudondvario dvarą, grožėjosi žirgyno pastatu. Prie Juozo Naujalio paminklo mintyse suskambo jo harmonizuota Maironio daina „Lietuva brangi“.
Toliau kelias vedė į Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyną. Aplink – gražūs laukai, pievos, tad vienuolės verčiasi bitininkyste. Atvykusiesiems kaip suvenyrą gali pasiūlyti indelį medaus. Pačios būdamos be galo darbščios, save vadina bitėmis ir turi bitės maldą:
Viešpatie,
Išmokyk žmones meno
Išgauti tai, kas geriausia
Iš kiekvienos situacijos,
Idant galėtų paversti medumi
Visa tai, apie ką galvoja,
Ką sako ir ką paliečia…
Iš vienuolyno vykome apžiūrėti Belvederio dvaro rūmų. Jie dabar apleisti, netvarkomi. Nuotaikingai nuteikė laiptai, kurie turi net 365 laiptelius. Gidė Rima visas suintrigavo sakydama, kad kuri įveiks šiuos laiptelius, tos išsipildys noras. Kai kurios moterys, nors ir vyresnio amžiaus, vis vien stengėsi juos įveikti. Ir įveikė.
Veliuonoje nuo senų laikų išlikęs Vytauto Didžiojo paminklas. Anksčiau jis buvo apsodintas eglutėmis, kurios sovietmečiu jį patikimai slėpė, o ir gyventojai buvo tikri lietuvybės puoselėtojai – niekas neskundė, taip paminklas ir išliko.
Nepriklausomybės metais egles išrovė, ir atsidengė paminklas visu savo gražumu. Šalia – bažnyčia, joje, kopiant į varpinę, yra senovinių bažnytinių atributų muziejus, o viršuje atsiveria nuostabūs vaizdai.
Aplankę Raudonės pilį, važiavome į Panemunės, Gelgaudų, Vytėnų pilį, tai toli gražu ne visi vardai, kuriais ji per 400 gyvavimo metų buvo vadinama. Seniausias pavadinimas – Panemunės pilis. 1597 m. ji priklausė Jonušui Eperješui. 1759 m. šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Čia buvo keturi malūnai, penkių tvenkinių apsupta ant kalvos stūksanti pilis labai įspūdinga.
Prieš patekdama Lietuvos valstybės žinion, Panemunės pilis beveik šimtą metų neturėjo rūpestingo ir turtingo šeimininko.
Ilgai negyvenama ir apleista, dabar ji – autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidentinių Lietuvos pilių. Gynybiniais įrenginiais papuošta ir tarsi apsaugine vandens juosta apsupta pilis nebuvo krašto gynybai skirta tvirtovė. Tai tipiška XVII a. pradžios renesansinė feodalo pilis, skirta ne tik reprezentacijai, bet ir saugoti nuo karinių konfliktų, kylančių dėl didikų nesantaikos, įamžinti savininko ambicijas ir norą pabrėžti savo nepriklausomybę.
Išlikę trys pilies korpusai: prie trečiojo tvenkinio, ant stataus kalvos šlaito, stovi rytų korpusas, pietinis atgręžtas į parko slėnį, o vakarinė pilies dalis driekiasi saleziečių vienuolyno pastatų link. Panemunės pilis dabar priklauso Vilniaus dailės akademijai. Tikėtina, kad šie rūmai atgims ir bus svarbūs Lietuvos kultūrai, švietimui, turizmui.
Džiugino nuostabūs gamtos vaizdai, istorinės vietovės, naujos pažintys. Puiki buvo kelionė.
Vida Sereikienė
senjorų bendrijos „Šarma“ narė
