Kiekvienas žmogus – kaip istorinis argumentas. Istorinės asmenybės – kaip istoriniai ženklai. Visą laiką kuriama istorija, bet ne visada ji užrašoma.
Pirmoji laida
Nuo gimnazijos baigimo praėjo 70 metų, kurie pakeitė pasaulio veidą. Praėję metai pakeitė ir mus. Praeitis sugrįžti nebegali. Galime tik pasidalinti prisiminimais.
Pirmosios Nepriklausomybės laiku Panevėžyje veikė penkios gimnazijos – berniukų, mergaičių, lenkų ir dvi žydų. Mokslas gimnazijose buvo mokamas. Nemokamas buvo tik privalomas mokslas pradžios mokyklose. Brandos atestatą įteikdavo baigus 4 skyrius ir 8 gimnazijos klases. Po švietimo reformos tiems, kas pradėjo pirmą skyrių 1931 m. rudenį, privalomas mokslas turėjo tęstis 6 metus, o gimnazijoje atestatai laukė dar po 7 metų.
1937 m. rudenį į 1933 m. pastatytus baltus rūmus, apsuptus žalių vejų ir rožių lysvių, susirinko per 120 naujokių. Buvo atidarytos trys klasės – pagrindinė, A ir B. Tai turėjo būti Panevėžio mergaičių gimnazijos pirmoji reformuota laida.
Tuo metu gimnazijai vadovavo Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė, ori, elegantiška ir bajoriška istorijos mokytoja. Ji daug dėmesio ir reikšmės teikė tvarkai rūmuose – juose visada kvepėdavo vaškuotos grindys, kiemui – jame buvo puoselėjami žydintys rožynai, mokinių uniformoms – buvo būtinos tik juodos kojinės, plisuotos suknelės ir prijuostės.
Net žiemą negalima buvo vilkėti jokių megztukų. Kai 1940 m. pavasarį lankėmės atgautoje sostinėje Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir buvome pakviestos kaip viešnios į rengiamą vakarą-koncertą, girdėjome vilnietės mokytojos paliepimą – „tas su juodomis kojinėmis įleisti be bilietų“. Šia gražia ir griežta išorine tvarka buvo siekiama padėti ugdytis mokinių vidinei nuostatai.
Direktorė norėjo, kad jos vadovaujama gimnazija pasižymėtų visais lygmenimis. Jai daug padėjo pavaduotoja, tada vadinama inspektore, Honorata Jasaitytė – taip pat reikli, griežta ir puiki pedagogė.
Ji dėstė gamtos mokslus, pati mylėjo gamtą ir norėjo, kad mes ne tik pažintume, bet ir pamiltume visokią gyvybę. H. Jasaitytė stengėsi mus paruošti gyvenimui ir daugiausia auklėjo savo pavyzdžiu.
Patriotizmo pamokos
Ano meto iškiliausias ir nepakartojamas mokytojas buvo Petras Būtėnas. Jis mums dėstė lietuvių kalbą. Jo pamokos buvo ne tik lietuvių kalbos mokymas, bet ir tėvynės meilės, patriotizmo, ištikimybės ir atsidavimo savo gimtam kraštui pamokos.
Pirmosios okupacijos metais mokytojas buvo suimtas ir kankintas. Vėliau tapo berniukų (nors jis pats sakydavo vyrų) gimnazijos direktoriumi. Dar vėliau jis pasitraukė į Vakarus – bėgo nuo naujų kankinimų. Ten redagavo didžiąją Bostono lietuviškąją enciklopediją, iki mirties dirbo lietuvybei. Į Panevėžį grįžo urnoje. Labai gaila, kad jis palaidotas kažkur tolimame kapinių pakrašty, kai yra laisva išbetonuota kapavietė šalia jo dėdės ir krikšto tėvo J. Lindės-Dobilo. Linkėtume, nes labai norėtume, kad kokio nors jubiliejaus proga Petras Būtėnas būtų perlaidotas šalia tokių pat garbingų palaikų. Juk prie jų jau prasiveržė įžūlūs visai pašaliniai žmonės.
Tėvai rašė skundus
Su naująja švietimo reforma į gimnazijas atėjo prancūzų kalba. Ir mes gavome prancūzų kalbos mokytoją, madam A. Balickaitienę, nežinia iš kur ir pagal kokį cenzą. Trejus metus tik dainavom prancūziškas dainas per ištisas pamokas, net tarimo neišmokytos.
Tėvai rašė direktorei skundus, nes mokėjo už mūsų mokslą, bet direktorė nekreipė jokio dėmesio, netikrino jos pamokų. Ketvirtais mokslo metais atėjusi 66 metų S. Žemaitienė mums jau nebepajėgė padėti, nors dėstė dar ir rusų kalbą.
Kitos okupacijos metais vokiškai mus mokė kažkoks jefreitorius. Nors turėjome neblogus vadovėlius, bet ir su vokiečių kalba buvo ne ką geriau kaip su prancūzų.
Baigėme gimnaziją be svetimos kalbos įgūdžių. Bet džiaugėmės, kad su nerūpestingais metais atsisveikinome tokioj gražioj ir įprastoj aplinkoj, nes mūsų laukė nežinoma, gąsdinanti ateitis. Ta baimė buvo pagrįsta.
Idealistai
Tuos šešerius metus gimnazijoje mokytojai mums formavo pasaulėvaizdį, pagrįstą tautinėmis ir religinėmis vertybėmis. Auklėjimas buvo pagrįstas vidiniu ryšiu su nepriklausomos tėvynės idealais.
Atminty išliko Motinos dienos, Vasario 16-osios, Tautos šventės rugsėjo 8 d. minėjimai, mokslo metų pradžia – eisena su mokyklos vėliava į katedrą, kasmetės 3-ų dienų rekolekcijos, dvasinis susitelkimas. Todėl atėjusią ilgametę savo šalies okupaciją kiekviena iš mūsų išgyveno pagal tai, kaip pasisavino mokykloje įgytas ir mokytojų skiepytas vertybes.
Pranešė apie mirtį
Atestatai buvo teikiami iškilmingai. Prie prezidiumo stalo sėdėjo direktorė Marija Muralytė, inspektorius Antanas Kasperavičius, klasių auklėtojos ir svečiai – berniukų gimnazijos direktorius Petras Būtėnas ir teatro direktorius Juozas Miltinis. Atestatus teikė direktorė, o po žydinčio jazmino šakelę segė 8A klasės auklėtoja Stasė Jagminienė.
Po sveikinimų mokytoja Jagminienė pranešė, kad praeitą naktį mirė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kad po programos ir vaišių visos eisime atsisveikinti su rašytoja į Zitos gatvę.
Rašytojai toje gatvėje jos globėjas ir augintinis, tuometis Panevėžio vicemeras, o mūsų inspektorius ir biologijos dėstytojas Antanas Kasperavičius vieno aukšto mediniame name buvo išnuomojęs erdvų butą. Kai pablogėjus sveikatai persėdo į vežimėlį ir jai nebereikėjo tiek daug erdvės, vieną kambarį nuomojo mūsų auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja S. Jagminienė. Ji keletą kartų mus buvo nusivedusi aplankyti rašytojos, kuri mums tik nusišypsodavo ar pamojuodavo ranka. Atrodo, sunkiai kalbėjo.
Ją prižiūrinti šeimininkėlė Marytė mums leisdavo pavartyti albumus. Mes labai domėjomės romano „Ad astra“ herojumi Donatu-Karpiu, kurį Elzė-Gabrielė buvo įsimylėjusi. Ir labai nustebom, kad Donatas buvo barzdotas. Ir kaip Gabrielė galėjo jį pamilti?
Nupynė vainiką
Tą mirties vakarą rašytoją radome laikinai pašarvotą didelėje verandoje, apsuptą jazminų ir baltų erškėtrožių žiedų (kaip „Ad astroje“). Rytojaus dieną Gabrielė Petkevičaitė-Bitė sunkvežimiu (karo metai!) iškilmingai buvo pervežta Gegutės, Pilies, Agronomijos ir Respublikos gatvėmis iki banko rūmų, kur tuometėje gražiausioje Panevėžio salėje rašytoją pašarvojo, kad galėtų atsisveikinti visuomenė.
Jau gavusios atestatus mūsų klasės mergaitės ėjo garbės sargybą. Rašytoja vėl skendo gėlėse. Šįkart pinavijose, nes tik tokios gėlės tuo metu žydėjo Panevėžio darželiuose.
Mes, kelios draugės, norėdamos pagerbti mylimą rašytoją, nutarėm nupinti ilgą ilgą vainiką iš ąžuolų lapų. Išėjome į Rėklius (apie 10 km) į Kuzmų sodybą. Mus pakvietė Aldona Kuzmaitė prie savo ąžuolų. Ėjo Bronė Rimkevičiūtė, Genė Mamavičiūtė, Stasė Slivinskaitė, Apolonija Gugaitė ir, žinoma, Stasė Jagminienė.
Ąžuolynėlyje mus pasitiko ir šakas skynė Algirdas ir Vytautas Kuzmos, o mes pynėme storą apie 20 m ilgio ąžuolų vainiką. Mus pienu,dar šilta duona ir medumi vaišino mama Kuzmienė. Genė Mamavičiūtė iš kaimo grįžo vos apglėbdama didžiulę pinavijų puokštę.
Nepajutom, kaip sutemo, bet kol grįžom pėsčiomis, ir prašvito. Vainiką teko laikinai perskirti. Juo nuo kojų lig galvų apsivyniojo Rimkevičiūtė ir Jagminienė (kaip pasakoje), nes jos buvo aukščiausios.
Inspektoriui Kasperavičiui buvo pasakyta, kad mes išėjome į Kaizerlingo mišką, kur veikė raudonieji partizanai. Kai mes lig nakties negrįžome, jis išsiuntė policininkus mūsų ieškoti ir jie visą naktį ieškojo mūsų tame miške. Kasperavičius, pamatęs mūsų vainiką, tik truputį pasibarė. Taip mūsų vainiku apjuostame kape Bitė nutūpė prie Dobilo ilsėtis.
Ant Bitės kapo pastatyto paminklėlio įduboj tikriesiems poetams paukščiams atsiras rasos lašelių atsigerti, sėklelių palesti ir įkvėpimo pasisemti.
Išblaškė po pasaulį
Iš mūsų laidos į Panevėžį ir į visą Lietuvą pasklido didelis būrys sąžiningų ir puikių specialisčių – gydytojų, mokytojų, puikių mamų. Štai Genės Mamavičiūtės sūnus garsus skulptorius Stasys Kuzma, Reginos Matijošiūtės – sporto veikėjas Artūras Poviliūnas, Onos Konkulevičiūtės – režisierius Raimundas Banionis, nemaža mūsų vaikų tapo profesoriais, puikiais gydytojais, mokytojais, inžinieriais, menininkais.
Mūsų klasę garsino aktorės Renė Zdanavičiūtė, Gutė Šulgaitė, profesorės Valė Kaupaitė-Stakionienė, Alla Demidavičiūtė-Baubinienė, poetė, Rašytojų sąjungos narė Bronė Rimkevičiūtė-Liniauskienė. Dešimt metų mūsų gimnazijoje direktoriavo Ona Jasevičiūtė-Jurgelevičienė. Aldona Jakubauskaitė-Kalėdienė šioje mokykloje mokytojavo apie 20 metų. Socialinės ir karo audros išblaškė mūsų mergaites ir mokytojus – ką užkaltuos vagonuos į Rytus, ką bombarduojamais takais į Vakarus.
Rytuose „svečiavosi“ Jonė Urbšytė ir auklėtoja, matematikos mokytoja Olga Merkienė. Vakaruose palaidoti ar grįžę urnose mokytojai Petras Būtėnas ir Kazimieras Barauskas, mūsų laidos draugės Stasė Slivinskaitė-Kaselienė, Nijolė Sideravičiūtė-Viesulienė, Birutė Korsakaitė, Gražina Elisonaitė ir kitos, apie kurias nieko nežinome.
Apolonija GUGAITĖ-NISTELIENĖ
architektė, Kaunas
Alla DEMIDAVIČIŪTĖ-BAUBINIENĖ
hab. med. dr. profesorė, Kanada
