Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ – Afrikos karščiu alsuojanti fotografo Andriaus Repšio paroda „Etiopija“. Juodojo žemyno vaizdai pribloškia spalvingumu.
Besišypsanti tauta
Išdegusioje žemėje basi bėgiojantys apiplyšę vaikai, pavojingai išsižioję begemotai ir krokodilai, išdarkytais veidais vietiniai gyventojai, ant nugaros nešančios kūdikį ir automatą moterys – visi šie vaizdai ne iš kelionių žurnalo.
Tai akimirkos, įamžintos fotografo Andriaus Repšio ekologinėje kelionėje „Vanduo – tai gyvybė“ kartu su triatlonininku Vidmantu Urbonu po Etiopiją, vieną seniausių civilizacijų Afrikoje.
Kaip tvirtino prieš pusmetį grįžęs iš Juodojo žemyno A. Repšys, Etiopija tokia įspūdinga, kad apie ją papasakoti nei žodžiais, nei vaizdais neįmanoma. Ją reikia pamatyti. Tai būtų puiki pamoka nuolat bambantiems ir dejuojantiems lietuviams, kaip vietiniai, gyvenantys palaikėje trobelėje, o jų visas turtas tik porą asilų, gali būti laimingi.
„Ši neturtinga šalis stebina savo paprastumu ir spalvingumu. Nė iš vienos kelionės neparsivežiau tiek daug fotografijų, kiek iš Afrikos. Labai sunku buvo parodai iš daugiau kaip pusketvirto tūkstančio nuotraukų atrinkti tik trisdešimt. Iš to, ką turiu, galėčiau surengti kelias parodas: apie Vidmanto plaukimą, gentis, Afrikos architektūrą, apie tenykščių gyvenimą“, – kalbėjo fotomenininkas.
Pasak A. Repšio, Afrikos žmonės – besišypsanti tauta. Baltaodžiai jiems vis dar atrodo egzotika, todėl išvydę lietuvius jie visada mojuodavo, o veidus nutvieksdavo šypsena. Buvo galima susidaryti įspūdį, kad vietiniai labai draugiški, tačiau vėliau paaiškėjo tokio dėmesio priežastis – turistai jau seniai jiems yra savotiškas pragyvenimo šaltinis.
„Atrodo, sustoji tokioje vietoje, kur nė gyvos dvasios, o žiūrėk, po kelių minučių koks pyplys išlenda iš krūmų, jam įkandin – dar vienas. Netrukus prašytojų prisistato jau visas būrys. Nuo to nuolatinio pinigų kaulijimo tiesiog pavargsti, o jeigu bandai nebekreipti dėmesio, čiumpa už rankos ir sako: „Būk mano tėčiu ar mama“, – kelionės įspūdžiais dalijosi A. Repšys.
Įvairiaspalvė Afrika
Fotografuoti buvo galima tik sumokėjus atitinkamą mokestį. Iš lietuvių buvo prašoma atsiskaityti su genties vadu ir fotografuoti ką tik nori arba mokėti kiekvienam fotografuojamajam atskirai. Tačiau net ir pasirinkus pirmąjį variantą vyrų fotografuoti nebuvo galima, o daugelis vis vien kaulydavo pinigų.
„Mūsų kelionės vadovas Vytautas, Etiopijoje lankęsis prieš šešerius metus, sakė, kad viskas pasikeitė. Ir tada, norint eiti į kaimą fotografuoti, reikėdavo susimokėti, bet gyventojai dirbdavo įprastinius darbus, o dabar, pamatę objektyvą, ima pozuoti.
Fotografui tai nėra pats geriausias dalykas. Turistų Etiopijoje kasmet daugėja, todėl vietiniai per dienas nieko neveikia, tik prašinėja pinigų“, – atskleidė fotografas.
Anot Andriaus, įvardyti, ką veikia žmonės, būtų gana sunku, jie tiesiog gyvena gatvėje – minios žmonių nuolat kažkur eina, net amatininkai miestuose dirba ne savo dirbtuvėse – jas įkurdina gatvėse.
Pamatyti Afrikoje yra tikrai ką. Fotografo teigimu, Etiopiją galima tarsi padalyti į dvi dalis – miestą, kuriame nesvetimi civilizacijos stebuklai, ir gentis, kurios gyvena pagal savo įstatymus.
Nors Afrika vadinama Juoduoju žemynu, ji yra labai spalvota: pradedant gamta, žmonių drabužiais, baigiant architektūra.
„Afrikiečiai labai mėgsta ryškias spalvas. Jiems tai gražu. Lietuviai mieliau renkasi tamsias ar neutralias spalvas, o etiopai nori būti kuo ryškesni.
Spalvų gausa simbolizuoja ir žmogaus turtinę padėtį – turtingieji savo namus nusidažo įvairiomis spalvomis, o skurdžiau gyvenantieji – bent langus, duris ar vieną sieną“, – kalbėjo A. Repšys.
Nesuprantamos tradicijos
Tačiau labiausiai lietuvius nustebino ne gamtos grožis ar architektūra, o vietinių gyvenimo būdas ir papročiai. Keliautojai turėjo unikalią progą dalyvauti vienoje iš didžiausių Afrikos tikinčiųjų švenčių – Kristaus krikštijimo. Lietuvoje visos krikščioniškos šventės neatsiejamos nuo rimties, susikaupimo, o Afrikoje švenčiama itin triukšmingai.
„Labiausiai nustebino, kad net kunigai per apeigas ten šoka, dainuoja, muša būgnus, vienas kitą filmuoja mobiliaisiais telefonais. Gal jų toks būdas, kad kitaip nemoka. Jie labai linksmi žmonės ir sugeba nuoširdžiai džiaugtis kiekviena akimirka. Pavyzdžiui, jeigu kuriam pasidaro liūdna, jis pradeda mušti į taktą ar ploti, netrukus atsiranda, kas prie jo prisijungia ir padeda linksmintis“, – stebėjosi menininkas.
Patį didžiausią įspūdį paliko gentys, jų Etiopijoje yra ne viena ir visos labai skirtingos, unikalios, gyvenančios pagal savus įstatymus ir papročius. Pavyzdžiui, europietis tikriausiai niekada nesupras, kaip gali būti gražu randuota moters nugara. O vienoje iš Etiopijos genčių gražuole laikoma ta, kuri turi kuo daugiau randų, todėl jos leidžiasi būti plakamos vyrų, kol nuo botagų kirčių tiesiog prasiskiria oda. Kitoje gentyje grožio etalonas yra nukarusios lūpos – vyrai išsimuša priekinius dantis ir į apatinę lūpą veriasi vis didesnius apvalius medinius skridinius. Kai lūpa išsitempia tiek, kad kone pasiekia krūtinę, skridiniai ištraukiami.
„Tai, kas vietos gyventojams gražu, mums tiesiog sunkiai suvokiami dalykai, bet gal tuo Afrika ir yra žavi“, – sakė A. Repšys.
Lina DRANSEIKAITĖ
