Žinoma Panevėžio grafikė Stasė Medytė neseniai atšventė dvi svarbias sukaktis: savo šešiasdešimt penktąjį gimtadienį, o svarbiausia – keturiasdešimt penkerių metų kūrybinio darbo. Šia proga panevėžietė „Galerijoje XX“ surengė savo brandžios kūrybos parodą „Stasė. Kelias su paukštuku“. Ekspozicija galerijos lankytojus džiugins iki liepos 10 dienos. Garsios menininkės jubiliejinėje parodoje galima išvysti grafikos, piešimo, tekstilės ir fotografijos darbų. Kaip sakė S. Medytė, eksponuojama prieš 42 metus lieta akvarelė.
1948 metų birželio 15 dieną gimusi S. Medytė studijavo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, tobulinosi Valstybinės konservatorijos Klaipėdos kultūros fakultete. Menininkė nuo 1995-ųjų priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS).
Jubiliejinei parodai išleistame kataloge kunigas Justas Jasėnas apie S. Medytės kūrybą rašo: „Šviesi, tauri ir teisinga kūryba. Gaivinanti. Todėl, kad pasisemiama tikrumo iš protėvių pripėduotos žemės, atsigeriama iš tėviškės šulinio. Tik jame gyvybės, gyvastingumo, kūrybinės šviesos ir širdies jausmo gydanti versmė – vis atverianti, parodanti, nurodanti, kur keliauti amžinai ieškant tiesos, atsiliepiant į dangaus paskirtuosius uždavinius… S. Medytės braižas – atviras, aiškus ir principingas. Kūryba, tekant laikui, lieka tauri, gryna, apvalyta nuo laikinybės, su didžia pagarba žmogui, jo darbui ir minčiai.“
Ilgametė LDS Panevėžio skyriaus narė S. Medytė prisipažino, kad menas ją traukė nuo pat vaikystės. Galbūt todėl nusprendė tuomečiame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume įgyti tekstilininkės specialybę.
Menininkė yra surengusi per 20 personalinių ir dalyvavusi per 40 tarptautinių parodų. Ypač mėgstanti kurti ekslibrisus S. Medytė įsteigė Panevėžio ekslibrisininkų klubą „Bitė“, o tuose mažuose knygų ženkluose įamžino daugybę garsių žmonių. Šie kūriniai ne vieną sykį pastebėti ir įvertinti. 1993 metais dailininkės S. Medytės sukurtas ekslibrisas palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II saugomas Vatikano bibliotekoje.
Pokalbiui pasukus į dailininkės stichiją – ekslibrisus – menininkė neslėpė, kad pirmiausia tapo kolekcininke.
„Tik vėliau pajutau ekslibrisų galią. O gal pats gyvenimas padiktavo, kada reikia pasinerti į ekslibrisus? – svarstė kūrėja. – Ekslibrisams raižyti nereikia didelės erdvės. Tai daryti gali kad ir sėdėdamas ant kelmo. Juk tai mažas darbelis, bet į jį reikia sudėti visumą. Jeigu ekslibrisas skirtas konkrečiam žmogui, turi perteikti jo charakterį arba vieną kitą ryškesnį bruožą, tik jam būdingą elgseną, jauseną, regėseną. Viskas čia turi būti koncentruota, taupu, išraiškinga. Neturi būti nė linijos, nė taškelio be reikalo.“
S. Medytė neišskiria nė vieno savo kūrinio. Nesvarbu, ar tai būtų ekslibrisas, ar pastele nutapytas portretas, ar išaustas gobelenas.
„Kiekvienas darbas svarbus – kai būna sukurtas, yra pats svarbiausias, – tikino dailininkė. – Tada užverti lapą, nes tas gyvenimo etapas jau baigtas, ir griebiesi kito darbo. Kiekvienas darbas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Todėl išskirti nė vieno negalėčiau – būtų nesąžininga.“
Raimonda MIKUČIONYTĖ
