Ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laiką geriausiai galima pajusti gamtoje. Vidurvasario grožį ir saulėgrįžos prasmę suvokti galima stebint dangų, žvelgiant į ugnį, žolynus, pinant vainikus ir leidžiant juos į vandenį.
Svarbiausi elementai
Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo. Taip pat negalima tiksliai pasakyti, kaip vertėtų švęsti šią šventę. Istoriniuose šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės. Prieš dešimtmetį – 2003 metais – vasaros saulėgrįžos šventė Lietuvoje paskelbta ne darbo diena, bet įstatyme minimos Joninės.
Dabar sunku atsekti šventės apeigas, todėl jas kurkime patys. Nors paprastai ši šventė vadinama krikščionišku Joninių vardu, yra siekiančiųjų atsiriboti, švęsti Rasas, tęsti senąsias tradicijas. Tačiau kad ir kiek besiginčijančiųjų būtų, vasarvidžio šventės svarbiausiais elementais išlieka vanduo, ugnis, žolynai, o apeigose neapsieinama be laužų, vainikų, kupoliavimo.
Etnografai teigia, kad Joninių, arba Rasos, šventės tikrųjų apeigų ir papročių detalių daugiausia yra išlikusių Šiaurės Lietuvoje. Esą taip yra todėl, kad Latvijoje švenčiama Lyguo šventė turi stiprias tradicijas. Latviams per Jonines, birželio 23-iąją ir 24-ąją, visada buvo laisvadieniai.
Švęsti pradėta Kernavėje
Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sakė, kad Lietuvoje Rasos šventės apeigas atkurti pradėta dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje.
„Praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje Vilniaus universiteto „Romuvos“ klubas su vadovu Jonu Trinkūnu Kernavėje pradėjo švęsti Rasos šventes. Šiais žmonėmis pasekė ir Panevėžio žygeiviai. Jie pirmąsias Rasos šventes surengė 1974 metais. Paskui pradėjo švęsti folkloro ansamblis „Ratilio“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Pasak etnologės, „Romuvos“ klubas, žygeiviai ir įvairių folkloro ansamblių nariai atgaivino Rasos šventę ir ji išpopuliarėjo tarp jaunimo.
Sutikti gamtoje
Kraštotyros muziejaus muziejininkės V. Vasiliauskaitės teigimu, dabar švenčiame rekonstruotą Rasos šventę. „Sudėtinga atkurti apeigas, todėl ir sakau, kad tai yra rekonstrukcija.
Daug vasaros saulėgrįžos šventės detalių išlikusių lietuvių liaudies dainose, šokiuose. Naudodamiesi užrašytais papročiais ir bandome švęsti.
Tačiau nereikia bijoti varijuoti ir kurti šventės apeigas patiems. Juolab kad žinome pačius svarbiausius Joninių apeigų akcentus“, – tvirtino muziejininkė.
Etnologė siūlo vasaros saulėgrįžą sutikti gamtoje. „Tai pati trumpiausia naktis ir ilgiausia diena. Tos trumpos, vos tris valandas besitęsiančios, nakties grožį galima pajusti gamtos prieglobstyje. Juk tarp miesto mūrų nepamatysi besileidžiančios saulės žavesio. Nepamatysi ir stebuklingo jos patekėjimo. Tą trumpiausią naktį būtina pabūti prie vandens, pažiūrėti į naktinį dangų, žvaigždes. Juk po Joninių saulė, užkopusį į patį aukščiausią zenito tašką, pamažu pradeda riedėti žemyn – naktis ilgėja, o diena traukiasi“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Šventė visiems
Muziejininkė patarė kiekvienai bendruomenei arba žmonių grupei atrasti savo Rasos šventės šventimo būdą. „Tiems, kurie negali išvažiuoti už miesto, šventę rengia Bendruomenių rūmai. Tačiau švęsti galima ir kitaip, nebūtinai šurmulyje. Joninės gali tapti puikia gatvės švente arba netgi paprastu kaimynų pasisėdėjimu. Juk nebūtinai reikia triukšmingai pasitikti trumpiausią naktį. Galima tyliai parymoti ir į ugnį pažiūrėti. Scenarijaus švęsti ne visada reikia“, – mano liaudies papročių žinovė.
V. Vasiliauskaitė siūlo įvairius būdus švęsti Jonines. „Tie, kuriems svarbūs papročiai ir apeigos, važiuos už miesto ir ieškos šventei vietos netoli vandens, miško. Šita grupė žmonių rinks žolynus, kūrens aukurus, degins stebules ir leis degančius ratus nuo kalno, pins vainikus ir juos plukdys. Jie lankys javus, kad derlius būtų gausus, ieškos paparčio žiedo, o merginos burs ateitį“, – vardijo ji.
Nepamiršti Jonų ir Janinų
Anot muziejininkės, trumpiausią naktį galima paprasčiausiai pasveikinti Janinas ir Jonus. „Tai būtų vardadienio šventė ir taip pagerbti varduvininkai. Kita vertus, reikia nepamiršti ir Šv. Jono krikštytojo atlaidų. Pavyzdžiui, ramygaliečiams šis savaitgalis bus ypatingas. Jų bažnyčia pavadinta Šv. Jono krikštytojo vardu ir parapijai tai bus didelė šventė“, – mano Kraštotyros muziejaus darbuotoja.
V. Vasiliauskaitė pabrėžė, kad Rasos šventė labai svarbi jauniems įsimylėjusiems žmonėms. „Vasarvidžio šventėje labai daug apeigų įsimylėjėliams. Jie ir stebuklingo paparčio žiedą ieško už rankų susikibę, kartu ir per laužą šokinėja, o jaunos merginos buria ateitį – mėto vainikus ant medžių. Taip pat nereikia pamiršti ir vainikų plukdymo apeigos. Taip merginos tikisi sulaukti vaikinų dėmesio“, – sakė etnologė.
Surasti savo laimę
Apžvelgusi visas šventimo galimybes V. Vasiliauskaitė mano, kad Jonines švęsti gali įvairios žmonių grupės. „Tuo ir ypatinga ši šventė, kad nebūtina aklai laikytis papročių ir apeigų. Šiai šventei minėti yra sukurta tiek daug simbolių, kad juos galime pritaikyti kiekvienas sau. Svarbu nepamiršti, kad po Rasų saulė pamažu pradeda ridentis nuo kalno, todėl tas faktas ir skatina atrasti gamtoje žolynų, surasti savo paparčio žiedą – laimės šaltinį“, – pabrėžė etnologė.
Žygeivių Rasos
Panevėžio žygeiviai šiais metais Rasos šventę švęs ant Bakainių piliakalnio Kėdainių rajone. Tai jau keturiasdešimtosios jų minimos Rasos. Pačios pirmosios buvo surengtos sovietmečiu – 1974 metais Vilkatėnuose, prie Šventosios upės.
Žygeivių kvietime rašoma: „Panevėžio žygeiviai, jau daugelį metų rengiantys baltiškas Rasos šventės apeigas, šiemet kviečia Rasas švęsti ant Bakainių piliakalnio, prie Liaudės upės, Kėdainių rajone, birželio 23–24 dienomis. Iš pradžių buvo skelbta, kad šventė vyks ant Sukinių piliakalnio prie Šventosios upės, Ukmergės rajone. Tačiau žemės sklypo savininkas šventę uždraudė.
Į Rasos šventę ant Bakainių piliakalnio žada atvykti ir Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ nariai.
Klubas šiemet švenčia savo veiklos 50-metį.“
Dar sovietiniais laikais žygeivių, kraštotyros ir folkloro organizacijų naujus narius pirmiausia kviesdavo į Rasos šventę. Joje dalyvavusieji likdavo šiose organizacijose ištisiems veiklos metams. Rasos šventėje būsimieji žygeiviai pamatydavo kraštotyrininkų, folklorininkų ir žygeivių veiklos vaisius. Kraštotyrininkai ir folklorininkai dalyvaudavo žygeivių organizuojamuose žygiuose Lietuvos istorijai atminti, dainuodavo lietuvių liaudies dainas.
Šių organizacijų draugystė tęsiasi iki šiol ir žygeivių šventėje mielai dalyvauja kraštotyrininkai, folkloriniai ansambliai.
Žygeivių organizuojamoje šventėje laukiami visi, kurie gerbia lietuviškus papročius, lietuvių kalbą, Lietuvą ir jos istoriją.
Vasaros saulėgrįža
Vidurvasaris – laikas, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tada būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20–23 dienomis, Pietų pusrutulyje – gruodžio 20–23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad ta naktis yra stebuklinga, per ją galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, kad būtų atbaidytos piktosios jėgos.
Lietuvoje tradicinė baltų vidurvasario šventė yra Rasos, vėliau sutapatintos su Joninėmis. Germanų vidurvasario šventė vadinama Litha.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
