Praėjusią savaitę kultūrinį Panevėžio gyvenimą supurtė tarptautinė fotografijos bienalė „Žmo-gus ir miestas“. Įvairių kartų menininkai iš kelių valstybių į Panevėžį ir jo žmones bandė pažvelgti netikėtais rakursais ir panevėžiečiams parodyti kiek kitokį miestą, nei jie įpratę matyti kasdienybėje.
Gyvenimo kontrastai
Juodos it rašalas varnos ant apsamanojusio paminklo senosiose miesto kapinėse, į viršų šaunantys bažnyčių bokštai, daili blondinė karščiu alsuojančioje ištuštėjusioje gatvelėje, užkaltais langais kaip gyvas priekaištas buvęs konservų fabrikas, miesto šurmuly paskendę žmonės – tokį įvairialypį gyvenimo pulsavimą užfiksavo net dvylika menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos Panevėžyje visą savaitę vykusios tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas“ metu.
Kaip teigė bienalės viena iš organizatorių, Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė, per penkias dienas buvo sukurta nuostabių fotografijos darbų, kurie papildys Dailės galerijos fondą ir taps mūsų miesto turtu.
Temos aktualumą, anot organizatorės, padėjo atskleisti tai, kad bienalėje dalyvavo itin patyrę fotografijos vilkai, tikri savo srities profesionalai, iš kurių patirties galėjo semtis ir jaunosios kartos atstovai: net trys Nacionalinės premijos laureatai – Algimantas Aleksandravičius, Romualdas Požerskis, Stanislovas Žvirgždas, Torunės M. Koperniko universiteto daktaras Vitoldas Jurkevičius, Lodzės L. Šilerio kino, televizijos ir teatro aukštosios mokyklos profesorius Kšištofas Heikė, šiuolaikinės Latvijos fotografijos menininkas Andrejas Grantas, jaunosios kartos atstovės panevėžietė Milda Butkevičiūtė ir baltarusė Aleksandra Soldatova bei ir už Lietuvos ribų žinomi panevėžiečiai menininkai Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Evaldas Ivanauskas, Stasys Povilaitis, Saulius Saladūnas.
„Kiekvienas dalyvis miestą ir jo žmones atskleidė per savo jausmų ir minčių, išgyvenimo prizmę, todėl – vis kitaip, savitai ir skirtingai. Savo darbuose jie sustabdė unikalias miesto akimirkas, kurių dažniausiai panevėžiečiai net nepastebi. Džiugu, kad ir dalyviai išsivežė iš Panevėžio tik geras nuotaikas, ir panevėžiečiai praturtėjo visomis prasmėmis“, –„Sekundei“ teigė J. Lebednykienė.
Miesto ir žmonių ieškojo kapinėse
Tarptautinėje fotografijos bienalėje svečio teisėmis dalyvavęs peizažų meistras S. Žvirgždas atkreipė dėmesį, kad žmonės dažniausiai nepastebi, kaip laikui bėgant keičiasi jų miestas, tad ši bienalė – puiki proga į savo miestą pažvelgti kiek kitomis akimis, įžvelgti tai, ko plika akis nefokusuoja.
Svečius iš šalių kaimynių labiausiai traukė pavaikščioti po tas Panevėžio vietas, kuriose amžino poilsio atgulę ainiai. Miesto kapinės žavi savo mistiškumu ir amžinybės nuojauta dvelkiančiomis nuotaikomis.
Lenkų fotomenininkas V. Jurkevičius savo pažintį su miestu pradeda būtent nuo senųjų kapinių, kuriose fiksuoja ženklus, bylojančius apie turtingą mūsų miesto praeitį.
O amžiną gyvenimo ratą simbolizuoja upe, tekančia netoli kapinių, plaukiantys baidarininkai. Kapinės su apsamanojusiais paminklais ir svyrančiais kryžiais, ant kurių sutūpusios varnos, patraukė ir kito menininko iš Lenkijos – K. Heikės žvilgsnį.
Svečias iš Latvijos A. Grantas leidosi į žemiškesnes kasdienybės paieškas, kuriose ieško spalvų ir formų, kitokio žvilgsnio į miesto gyvenimą. Fotografė iš Baltarusijos A. Saldatova daugiausia dėmesio skyrė miesto pagrindinei arterijai – centrinei Laisvės aikštei, joje stūksančiam J. Miltinio dramos teatrui. Skirtingai nei kiti menininkai, ji stengiasi pasakoti dokumentine kalba.
Savitas žvilgsnis
Žymūs Lietuvos fotomenininkai miesto ir žmogaus tematiką bandė atspindėti per asmenybes. Vienas žymiausių Europos portretistų Algimantas Aleksandravičius atidavė duoklę savo buvusiam bičiuliui Stasiui Petrauskui, dar geriau žinomam Bitlo pravarde.
„Norėjau įamžinti žinomo dailininko, miesto siela vadinto S. Petrausko atminimą. Pavadinau savo darbus „Uždarytu laiku“, nes fotografavau dailininko namuose, fotografavau aplinką, kuri išlikusi lygiai tokia pati, kaip jam esant gyvam.
Jo žmona Roma išsaugojo net cigaretes šalia peleninės. Atrodo, kad Stasys yra kitame kambaryje ir tuoj įeis. Namuose išliko neišvėdinta, skersvėjų neišpustyta jo dvasia“, – sakė A. Aleksandravičius.
S. Povilaitis, geriausiai žinomas kaip arklių gyvenimo metraštininkas, savo fotografijose užfiksavo vieną iškiliausių šiandienos panevėžiečių tapytojų Ramūną Grikevičių su dukra Rože.
Sunkiausia kitomis akimis pažvelgti į savo miestą turėjo būti Panevėžio menininkams, tačiau jie atrado originalių sprendimų: S. Saladūnas savo darbais kvietė iššifruoti po paslapties šydu pasislėpusią tiesą, M. Butkevičiūtė ieškojo detalių, kuriose ryškūs istorijos pėdsakai, E. Ivanauskas savo fotografijose akcentavo žmogų, jo indėlį kuriant miestą, o M. Šileikaitės-Čičirkienės darbuose persipynė praeities paieškos, nerūpestinga vasara ir skaudžios vienatvės ir senatvės temos.
Kaip juokavo M. Šileikaitė-Čičirkienė, kas ieško, tas randa. Geriausi jos ieškojimai ir atsispindi juodai baltose fotografijose, kuriose užfiksuotas užkaltais langais buvusio konservų fabriko pastatas, slaugos ligoninė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios detalės.
Tačiau labiausiai vykęs darbas – Birutės gatvės grindinys.
„Mano nuotraukos nespalvotos, pats darbas turi kalbėti, o spalvos labai blaško. Padaryti geras nuotraukas man padėjo ir lietus, nulijus atsiskleidė visas grindinio ir ant medžio sukabintų raktų grožis“, – pasakojo fotomenininkė.
Lina DRANSEIKAITĖ
