Rokiškio dvaras – viena labiausiai Lietuvos ir užsienio turistų lankomų vietų. Atvykusieji apžiūrėti dvaro jame užtrunka ne vieną valandą, o išvyksta nustebinti, sužavėti to, ką čia išvydo ir sužinojo. Ypač jei kelionėje po dvarą ir didžiulį jo kompleksą lydi čia įsikūrusio Kraštotyros muziejaus darbuotojai, sugebantys savo įdomiais pasakojimais ekskursantus perkelti laike ir erdvėje.
Keitėsi dvaro veidas
Išvyka į Rokiškį, nesvarbu, koks metų laikas, patiks visai šeimai. Tai – miestas, kuriame iš tiesų galima įdomiai praleisti laiką labai nepatuštinant piniginės.
Kad tai ypatinga vieta, prieš kelis šimtus metų suprato šiuose kraštuose medžiojęs didikas Rokas. Legenda apie Rokiškio įkūrimą byloja, kad šis vyras, aistringas medžiotojas, buvo maloniai nustebintas laimikio – stambių kiškių. Rokas esą sumanė įkurti gyvenvietę, kuri paskui išaugo į miestą, gavusį pavadinimą, sudarytą iš medžiotojo vardo ir jo medžiotų gyvūnų pavadinimo.
Istorijos šaltiniuose rašoma, kad Rokiškio miestas pirmą kartą minimas 1499 m. rugsėjo 21 dieną kunigaikščio Aleksandro privilegijoje dėl girios kirtimo. Ši data laikoma Rokiškio gimtadieniu.
1523 metais Rokiškyje apsigyveno Smolensko kunigaikščiai Krošinskiai.
Jie ir buvo pirmieji Rokiškio dvaro valdytojai, o nuo 1547 metų tapo teisėtais savininkais.
Vėliau Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Po jų dvare gyveno Pšezdeckių kartos.
Rokiškio krašto muziejaus skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė pasakoja, kad Krošinskiams priklausęs medinis dvaras stovėjo šalia tvenkinių, esančių kitapus dabartinio dvaro. Praėjusią vasarą kasinėjant buvusio dvaro teritoriją buvo rasta krosnies liekanų – koklių su Krošinskių giminės herbu – žvakidėmis.
Kaip žinoma, garbingų didikų dinastijos turėjo savo herbus. Rokiškio dvaro sienose, duryse galima išvysti jo buvusių šeimininkų herbų. Tyzenhauzų šeimos herbe vaizduojamas buivolas, Pšezdeckių – lelija.
Krošinskių valdomas dvaras buvo dviejų aukštų, pastatytas ant akmens mūro pamatų. Dvaro sodybai priklausė dar keli pastatai: lobynas, ratinė, dvi arklidės, tarnų namas, prievaizdo namas, dvi klėtys.
18 amžiaus pradžioje Rokiškis tapo vokiečių Tyzenhauzų nuosavybe. Į Rokiškio dvarą atsikėlė Ignotas Tyzenhauzas (1762–1843 m), ėjęs Lietuvos gvardijos šefo pareigas.
Naujasis Rokiškio šeimininkas nusprendė, kad jam per prastas senas, apleistas dvaras. Jis nutarė pasistatyti sau tinkamą buveinę. 1792 metais jau buvo mūrijamos sienos, o 1801 metais baigta rūmų statyba.
Ši data iškalta akmenyje žemutinio aukšto tarplangėje ir puikiai matoma dvaro lankytojams.
19 amžiaus pradžioje stovėjęs dvaras buvo klasicistinio stiliaus dviejų aukštų pastatas iš akmenų ir plytų. Jis stovėjo pačiame parko, kuris buvo pasodintas dar vykstant dvaro statyboms, viduryje.
Šalia centrinių rūmų iš abiejų pusių buvo pastatytos to paties stiliaus oficinos (pastatai, kuriuose buvo virtuvė, svečių kambariai, maisto saugyklos ir kt.) iš akmens. Jos išliko iki šių dienų beveik nepakitusios. Dvaro ansambliui taip pat priklausė ūkiniai pastatai, šiltnamiai.
Po I. Tyzenhauzo mirties Rokiškio dvarą paveldėjo jo sūnus Konstantinas. Jis išgarsėjo kaip mokslininkas ornitologas.
Konstantinas parengė daug mokslinių darbų. Rokiškyje grafas įrengė gamtos tyrimų centrą, parke, oranžerijoje pasodino daug egzotiškų kraštų augalų.
Dvaras klasicistinį stilių išlaikė kiek daugiau kaip 100 metų, iki 1905-ųjų.
Tuometis jo valdytojas lenkų kilmės grafas Aleksandras Pšezdeckis, vedęs Tyzenhauzų dinastijos atstovę Mariją Tyzenhauzaitę, rūmus rekonstravo. Po remonto rūmai tapo aukštesni, erdvesni, tačiau jų stilius iš elegantiško ir santūraus klasicistinio įgijo baroko bruožų, tapo manieringas.
Paskutiniai dvaro šeimininkai – Jonas Aleksandras (1877–1944) ir jo žmona Hermancija (1879–1947) jį valdė iki 1940-ųjų. Atėjus sovietams grafai pasitraukė į Lenkiją. Jie vyko tikėdamiesi grįžti, tad daug daiktų paliko saugoti tarnams.
Tarnai pasirodė esą sąžiningi
O. Mackevičienė pasakojo, kad dvare, tiek jame šeimininkaujant Tyzenhauzams, tiek Pšezdeckiams, virė kultūrinis gyvenimas. Muziką, dailę dievinę grafai dažnai kviesdavo į pobūvius kultūros ir visuomenės elitą. Koncertai vykdavo didžiojoje dvaro menėje, pasižyminčioje itin gera akustika.
Grafai labai daug dėmesio skyrė savo vaikų lavinimui, samdė geriausius mokytojus, žymius dailininkus ir muzikus tam, kad atžalos gebėtų tapyti, rašyti, groti įvairiais muzikos instrumentais.
Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminės atstovai garsėjo moksline veikla, buvo sukaupę vertingų kolekcijų. Iki šių dienų, žinoma, išliko tik dalis visų dvare buvusių vertybių.
Daugelis lankytojų ilgiau užtrunka kambaryje, kuriame eksponuojama garsioji Rokiškio grafų drabužių kolekcija. Šioje salėje, stikliniuose gaubtuose, kabo kelios autentiškos grafienės Hermancijos Pšezdeckienės ir grafaičių suknelės, grafo puošnūs kostiumai, frakas ir surdutas, grafaičių jodinėjimo kostiumai.
Daugelis lankytojų, pamatę išskirtinę, siuvinėtą, pusilgę tuniką – apsiaustą, darbuotojų teiraujasi, kokia buvusi šio drabužio paskirtis. Šie paaiškina, kad tai rytinis grafienės drabužis, negližė, kurį ji užsimesdavusi tik pakirdusi ryte ir eidavusi duoti nurodymų tarnams.
Moterys žavisi grafienės sukniomis, ypač juoda šilkine rauktinukais puošta suknele. Kelios kolekcijos suknios siūtos ir siuvinėtos XIX amžiuje. Jas grafų šeimyna paveldėjo kaip relikvijas.
Pasak O. Mackevičienės, didžiąją dalį didikų drabužių kolekcijos išsaugojo ir muziejui atidavė buvusio grafo virėjo A. Kalpoko šeima.
Rokiškio dvaras gali pasigirti ir išskirtine ekspozicija – grafų vaikų kambariu, kuriame galima pamatyti autentiškus grafaičių drabužėlius, kūdikių vokelius, krikšto drabužėlius. Juos išsaugojo ir muziejui atidavė grafų vaikų auklė Julija Kietytė.
O. Mackevičienei asmeniškai teko bendrauti su šia dabar jau mirusia moterimi. Muziejininkė, klausydamasi močiutės pasakojimo, kaip grafų vaikai tapydavo, muzikuodavo, jodinėdavo, megzdavo, skaitydavo, keliaudavo, nuoširdžiai nusistebėjo, koks lengvas ir puikus buvęs jų gyvenimas.
Tai išgirdusi grafų atžalų auklė pasipiktino. „Ar tapyti jums ne darbas, ar – groti jums ne darbas?“– pakeltu tonu muziejininkę nutildė senoji.
Vaikų kambaryje eksponuojami ir porcelianiniai žaisliniai servizai, grafaičių sukurti grafikos darbeliai ir kiti vaikams priklausę daiktai.
Prieš kurį laiką dvare su lenkų turistais apsilankiusios Pšezdeckių dukros Marija ir Ana buvo susižavėjusios ir apstulbusios pamačiusios savo daiktus.
Lankytojai gali išvysti ir išskirtinai prabangius Tyzenhauzams priklausiusius jodinėjimo aksesuarus: paauksuotą balną, prašmatnius jojiko drabužius.
Tarnai grąžino ir karališkojo porceliano indus, valgomuosius įrankius iš grafų prabangaus, medžiu dekoruoto valgomojo. Jame iki šiol išliko autentiškas interjeras ir baldai.
Stilingas grafienės H. Pšezdeckienės salonėlis, kur ji priimdavo bičiulius tiesiog maloniai pasiplepėti prie arbatos puodelio, irgi beveik toks, koks buvo anuomet: melsvais sienų apmušalais, gražiai įrėmintais ąžuoliniais rėmais. Prie sienų apmušalų priderintas neorokoko stiliaus baldų komplektas, Karelijos beržo pianinas.
Grafo darbo kabinete dėmesį patraukia didžiulis žemėlapis, sudarytas 1848 metais. Jame pavaizduota visa tuometė Rokiškio grafystė su palivarkais. Čia eksponuojamos grafaitės M. Tyzenhauzaitės parašytos knygos.
O. Mackevičienė pasakojo, kad talentingos rašytojos širdį mėgino užkariauti pats Napoleonas, tačiau jam nepavyko.
Dvaras tapo meno darbų saugykla
Muziejaus vedėja didžiuodamasi parodė vienoje salėje eksponuojamą, pasak jos, vieną didžiausių muziejaus vertybių – XVIII a. barokinį gobeleną per visą sieną. Rokiškio dvare galima išvyti gausybę meno vertybių: garsių Europos tapytojų drobių, rafinuoto stiliaus baldų, žvakidžių, vazų ir kt. Visi šie meno dirbiniai priklausė ne tik Rokiškio dvare gyvenusiems grafams. Daug meninę, istorinę vertę turinčių daiktų į dvarą pateko iš kitų krašto dvarų.
1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, dvaras kartu su visomis meno vertybėmis buvo nacionalizuotas. Tačiau, skirtingai nei kai kurie kiti dvarai, jis nebuvo nusiaubtas. Tais pačiais metais į rūmus buvo perkeltas 1933 metais įsteigtas Rokiškio kraštotyros muziejus. Į jį buvo pradėtos vežti meno vertybės iš kitų dvarų norint jas išsaugoti.
Prasidėjus II pasauliniam karui, daug meno dirbinių buvo išgrobstyta.
Krašto istorija – kaip ant delno
Rūmuose veikiančiame Kraštotyros muziejuje per daug dešimtmečių buvo sukaupti didžiuliai materialinės ir dvasinės kultūros lobiai. Lankytojai gali apžiūrėti istorinę ekspoziciją , kuri apima Rokiškio krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.
Eksponatai pagal grupes skirstomi į: archeologijos, istorijos, etnografijos, liaudies meno, profesionaliosios dailės, fotografijos, dokumentų, spaudos, asmenų archyvų, pagrindinio knygų rinkinio, bonistikos, numizmatikos, bažnyčių ir dvaro archyvų ir kt.
O. Mackevičienė lankytojų dėmesį būtinai atkreipia į kelių šimtų metų senumo šarvus, senovinius ginklus, itin retas knygas.
Besidomintieji anų laikų kaimo buitimi gali apžiūrėti valstiečių ir amatininkų darbo įrankius, gaminius. Čia eksponuojamos įžymių rokiškėnų nuotraukos ir jų asmeniniai daiktai, pokario rezistencijos kovų relikvijos. Atskira ekspozicija skirta žydų genocidui.
Vyksta edukacinės programos
Rokiškio dvaro rūmuose gausu ne tik ekskursantų. Čia rengiamos įvairios edukacinės programos. Jų dalyviai laiku į praeitį persikelia ir šimtą, ir kelis šimtus, ir dar daugiau metų. Pavyzdžiui, programoje, pavadintoje „Medžiotojo Roko pasakojimai apie Aukštaitijos senovę“, moksleiviai susipažįsta su Aukštaitijos krašto archeologiniais radiniais, grafų ir rokiškėnų medžioklės trofėjais, išgirsta pasakojimus apie medžioklę, patys gali pašaudyti iš lanko.
Pasirinkusiems programą „Svečiuose pas garsiuosius Aukštaitijos grafus Mariją ir Reinoldą Tyzenhauzus“ vaikams grafiene Marija persirengusi muziejaus darbuotoja autentiškoje dvaro aplinkoje papasakoja apie plačios Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminės garsius žmones, jų nuveiktus darbus.
Programa „Mano prosenelio vaikystė“ vedama dūminėje pirkioje, tokioje aplinkoje, kokioje gyveno proseneliai (XIX a.). Vaikai girnomis mala grūdus, piestoje grūda sėmenis. Jie susipažįsta su siūlų verpimu, drabužių skalbimu, kočiojimu. Susėdę aplink stalą plėšo plunksnas, mena mįsles, minkles, prie dūminės pirkios žaidžia žaidimus.
Didelis pažintinių ir pramoginių programų pasirinkimas į dvarą sutraukia tūkstančius moksleivių.
Grįžę namo apie dvarą jie papasakoja savo tėveliams. Tad Rokiškio dvaras kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų.
Pernai Rokiškio krašto muziejų Lietuvos gyventojai išrinko Metų muziejumi.
Inga SMALSKIENĖ
