Panevėžyje prasidėjusioje fotografijos bienalėje „Žmogus ir miestas“ atidaryta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Žvirgždo fotografijų paroda „Lietuviški peizažai“. Civilizacijos nepaliesta Lietuvos gamta, fotomeninko matoma per objektyvą, yra paslaptinga, slėpininga, nekasdieniška ir kartu – labai natūrali.
Mato nematoma
Garsiausias Lietuvos fotografijos peizažistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pelnęs daugiau kaip 200 tarptautinių prestižinių apdovanojimų, Stanislovas Žvirgždas į Panevėžį atvežė daugiau kaip tris dešimtmečius kauptą gamtos vaizdų parodą „Lietuvos peizažai“.
Menininkas sako, kad šie darbai – jo asmenybės dalis. Visos į kolekciją patekusios nuotraukos gimė po ilgų ieškojimų, išjaustos, išgyventos.
„Kaip yra sakęs Fiodoras Dostojevskis, tikiu, kad menas išgelbės pasaulį. Jeigu keliauju po Lietuvą ir pamatau gražių vaizdų, tai kodėl jų neužfiksavus“, – sakė Nacionalinės premijos laureatas.
Pirmieji darbai gimė dar 1980, o paskutinieji – 2011-aisiais. Kolekcijoje daugiausia galima įžvelgti Vilniaus apylinkės vaizdų.
Fotografo teigimu, Vilnių jis laiko savo gimtuoju miestu, nes dar būdamas mažas kartu su tėvais iš Balbieriškio persikėlė gyventi į sostinę ir prisijaukino šį miestą. Šalia Vilniaus peizažų – Rambyno kalnas, Balbieriškio ar Punios vaizdai.
„Pro fotoobjektyvą Lietuvą matau labai gražią. Aš nefotografuoju vaizdo, aš fotografuoju peizažo nuotaiką. O ji būna visokiausia – keista, pasakiška, nostalgiška ir ne visada matoma“, – teigė S. Žvirgždas.
Jo manymu, kaip ir ką žmogus matys, priklauso tik nuo jo paties. Kartais žmogus taip susigyvena su savo aplinka, kad net nepastebi gamtos kalbos.
„Kartą su kolega važiavome fotografuoti į jo gimtinę. Kaip šis vėliau prasitarė, jam pasidarė savotiškai gėda, jog reikėjo žmogaus iš Vilniaus, kuris parodytų, kaip jo gimtinėje teka saulė“, – savo atradimais dalijosi menininkas.
Fotografuoja įvaizdį
Visos fotografijos – nespalvotos, bet gebančios kalbėti vidinėmis spalvomis. Anot fotografo, Lietuvoje geros spalvotos fotografijos nėra, tik atvirukai ir paveiksliukai.
Kita vertus, spalva yra tam tikras mąstymo būdas. Tikroji fotografija yra juodai balta, ją padaryti yra daug sudėtingiau.
„Fotografuodamas fiksuoju savo santykį su peizažu, kaip tuo metu jį suvokiu, kas mane „užkabino“, kad sustojau nufotografuoti būtent tą, o ne kitą kadrą. Ir jeigu įvyksta tas tikrasis kontaktas, atsiranda ir meninė fotografija. Daugelis pradedančiųjų fotografų mėgėjų fotografuoja vaizdą, o aš – įvaizdį“, – aiškino S. Žvirgždas.
Menininko teigimu, per metus peizažų kolekcija pasipildo maždaug dešimčia egzempliorių, o kartais ir mažiau. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad peizažų fotografavimas – daug energijos ir laiko nereikalaujantis darbas. Pats sunkiausias darbas – kadrų atranka.
„Garsus prancūzų fotografas Anri Kartjė-Brensonas savo mokiniams yra sakęs, kad jeigu per mėnesį jūs padarysite bent vieną gerą nuotrauką, per metus sukaupsite dvylikos nuostabių fotografijų archyvą“, – sakė meninės fotografijos korifėjus.
Baigė išlikimo universitetą
Kaip prisipažino S. Žvirgždas, fotografu tapti jis neketino, taip tikriausiai sudėliojo pats likimas. Nuo mažumos domėjęsis Lietuvos istorija, jis pasirinko istorijos mokslus Vilniaus universitete ir ketino tapti archeologu.
Tačiau patriotiškai nusiteikusiam jaunuoliui teko išeiti lagerio Mordovijoje išlikimo mokyklą. Vien už tai, kad jaunuolių grupelė, kurios gretose buvo ir S. Žvirgždas, Vasario 16-osios proga ant Trijų kryžių kalno iškabino Lietuvos trispalvę.
„Fotografu neplanavau būti, turėjau tapti archeologu, bet taip išėjo, kad tapau disidentu ir apie universitetus nebuvo nė kalbos. Tačiau negaliu teigti, kad metai, praleisti griežtojo režimo lageryje, buvo tik blogi. Ten baigiau išgyvenimo universitetą ir įgijau tokios patirties, kurios Vilniaus universitete nebūčiau gavęs. Universitetas duoda išsimokslinimą, o aš gavau išsilavinimą. Tai visiškai skirtingi dalykai. Lageryje išmokau anglų kalbą, kuri man praverčia ir dabar. Tik lageryje išmokau gerai lietuviškai rašyti, nes pirmas tris klases baigiau lenkų kalba, o ketvirtą – rusų“, – „Sekundei“ pasakojo fotografas.
Grįžęs iš Mordovijos S. Žvirgždas dirbo įvairius darbus, kol viename dienraštyje rado skelbimą, kad reikalingi fotografų mokiniai. Kaip juokavo menininkas, iki ateinant dirbti fotografu į buitinį kombinatą, jis buvo daugiau mėgėjas, savaitgalio švenčių ir šeimos fotografas, nors jau tada ėmė ryškėti polinkis į peizažą.
Profesionalaus fotografo kelias prasidėjo perėjus dirbti į Fotografijos meno draugiją, kur jo mokytoju tapo Lietuvos fotografijos tėvu vadinamas Antanas Sutkus.
„Kartu su A. Sutkumi važinėjome po Lietuvą, jis darė daugiau portretines, o aš – peizažines nuotraukas. Manau, pasirinkimas priklauso nuo paties žmogaus charakterio.
Aš esu uždaro būdo, gamtoje susikaupiu, o minioje man nepatinka, ten blogai jaučiuosi. Gal taip yra skirta. Fotografija – gyvenimo būdas, kai pradedi fotografuoti, nebegali sustoti“, – sakė S. Žvirgždas.
Pradėjęs fotografuoti, menininkas pasinėrė ir į fotografijos istoriją – parašė net 4 Lietuvos fotografijos istorijos knygas, tarp kurių svarbiausias paskutiniųjų penkiolikos metų darbas – „Lietuvos fotografijos antologija“.
Lina DRANSEIKAITĖ
