Būti menininku provincijoje – didžiulis iššūkis. Tačiau tikram talentui nei ribų, nei sienų nėra.
Orientuojasi į tradiciją
Galerijoje XX atidaryta paroda „Biržų krašto dailė“ alsuoja paprastumu, nuoširdumu ir yra labai įvairialypė, nes čia darbus pristato net keturi Biržų krašto menininkai: Egilis Skuja, Vidmantas Jažauskas, Sandra Sukarevičiūtė bei Gražina Visockienė.
Kaip teigė vienas iš parodos autorių ir Biržų krašto dailininkų grupės „8plius“ idėjinis vadovas Vidmantas Jažauskas, mintis į Panevėžį atvežti biržiškių menininkų parodą kirbėjo jau seniai. Ši paroda puikiai atspindi dailės meno situaciją provincijoje.
„Dailininkų Biržuose nėra daug, o profesionalių dailininkų – tuo labiau. Yra būrelis tautodailininkų ir profesionalių menininkų grupelė „8plius“, iš kurios belikę tik keturi menininkai. Gaila, bet Biržai nyksta, traukiasi visomis prasmėmis“, – įsitikinęs dailininkas.
Jo teigimu, prieš porą metų Vilniuje, Kaziuko mugės metu organizuotose „Aukštaitijos meno dienose“, Biržų krašto dailė Lietuvos kontekste savo meniniu lygiu niekuo nenusileido kitiems, tačiau išryškėjo tendencija, kad mažų miestelių menas orientuojasi į tradiciją.
„Meninis lygis visoje Lietuvoje kuriančių žmonių panašus, galbūt išsiskiria tik asmenybės. Kita vertus, mažame miestelyje kurti konceptualų, ryškų, avangardinį meną galima, bet ar tai bus kam nors įdomu. Juk dažnas menininkas iš to užsidirba duoną.
Menininkas provincijoje turi rinktis – susilieti su mase, prisitaikyti ar net išnykti arba rasti kompromisą ir neišduoti kilnių meno idealų, taip pat įsilieti į savo miesto meno kontekstą. Tačiau viskas priklauso nuo paties žmogaus. Ir Lietuvoje yra tokių menininkų, kurie kuria provincijoje, bet jaučiasi lyg Niujorke ar Paryžiuje“, – teigė V. Jažauskas.
Grįžimas atgal
Pasak menininko, kompromiso ieškoti jam neteko. Duoną jis užsidirba dailės meno paslapčių mokydamas vaikus, o laisvalaikiu gali atsiduoti tik kūrybai.
„Aišku, galiu ir nieko nedaryti, niekas manęs nepasiges ir neieškos“, – juokavo tapytojas.
Kaip pasakojo V. Jažauskas, anksčiau jis mėgdavęs abstrakcijas, ekspresijas, ieškoti laisvės išraiškų. To priežastis – sovietmečiu privalomas realizmas, kuris asocijavosi su socializmu, sovietine idealogija.
„Tas realizmas buvo dualistinis menas, iš kurio norėjosi bet kokia kaina ištrūkti, išsilaisvinti iš šių varžtų. Bet dabar, praėjus trims dešimtmečiams, supratau, kad vien laisvės, abstrakcijos, tuščios formos neužtenka, reikia ir turinio. Darbas turi išliekamąją vertę tik tada, kai jame galima užčiuopti kokią nors gyvenimo tiesą, o kai lieka tik tuščias skambesys, niekam jis neįdomus“, – mano V. Jažauskas.
Tapytojo nuomone, tai savotiškas grįžimas atgal, tačiau apskritai realizmas nėra blogai. Tai nėra vien praeities šmėkla.
Vakaruose realizmo tradicijos niekada ir nebuvo nutrūkusios, o Lietuvoje visi staiga metėsi į avangardą, ieškojimus. Tačiau šis kelias – ne pats geriausias pasirinkimas.
„Visi tie fluksai, mišrainės sujaukė jauniems žmonėms protus ir visi metėsi į avangardą, eksperimentus ir blaškymąsi. Bet kiek tai gali būti įdomu. Mes atsisakome savo tapatybės ir bandome susilieti su avangardine kultūra, bet Vakarams mes esame neįdomūs, nes jie turi savo avangardą. Mene turime kurti tą gyvenimą, kuriame esame, perleisti jį per save, jį atspindėti. Manau, jog tai didesnė paslaptis nei visi avangardai“, – įsitikinęs menininkas.
Nėra taisyklių
V. Jažausko manymu, nereikia pulti ir į kitus kraštutinumus. Menininkai dažnai mėgsta neva surasti savo stilių, „atlikimo manierą“ ir kuria kone vienodus darbus.
„Aš tokios manieros nepripažįstu. Kiekvienas prisilietimas turi būti autentiškas, unikalios formos. Meno procesas tuo ir unikalus, kad tave paliečia, sujaudina, tarytum kažkas tavyje krusteli, ir žinai, kuria linkme toliau dirbti“, – teigė tapytojas.
Pasak tapytojo, pasaulis nestovi vietoje, laikas bėga greičiau negu bet kada, vaizdų – begalės, todėl tikrovės tiražavimas niekam nereikalingas. Laikui nepavaldu lieka tik tai, kas tikra, todėl ir menininkas turi sugebėti užfiksuoti gyvenimo akimirką taip, kad ji taptų unikali ir įdomi.
„Išliekamąją vertę turi tik tas darbas, kuris kokiu nors unikaliu būdu gali atspindėti tikrovės tiesą. Tai, kas dabar atrodo nauja, gyva ir šviežia, po kiek laiko tampa praeitimi. Visada nauja bus tik tai, ką menininkas užčiuopė ir išgyveno tam tikrą akimirką“, – mano V. Jažauskas.
Lina DRANSEIKAITĖ
