Panevėžio fotografijų galerijos – kiek kitokia, neįprasta fotografija. Menininko Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Tyla“, kuriame ištrintos visos laiko, erdvės ir vaizdo ribos, yra savotiškas protestas prieš vartotojiškumą.
Atskleidė sumanymo idėją
Mažame Papilės miestelyje gimęs, dešimtmetį gyvenęs Klaipėdoje, o dabar – Vilniuje, bet save laikantis tiesiog Lietuvos piliečiu fotografas, piešėjas ir muzikantas Gytis Skudžinskas, pristatydamas panevėžiečiams savo parodą „Tyla“, teigė, kad tai yra savotiškas protestas prieš vartotojiškumą, kultūros, ypač meno, masiškumą ir laikinumą.
Menininko teigimu, šiais laikais fotografijos yra per daug – kasdien įvairiuose internetiniuose portaluose, spaudoje šmėkščioja tūkstančiai nuotraukų. Deja, dažniausiai visai nereikšmingų, nieko nesakančių. Nebekreipiamas dėmesys į kokybę, svarbiausia – vaizdų dauginimas. Todėl daugelis fotografijų, taip ir nepadariusios įspūdžio, keičiamos kitomis.
„Atsisakiau aiškiai suvokiamų vaizdų, kurie pasakotų apie kokį nors įvykį, žmogų ar paminklą. Taip protestuoju prieš vaizdų reprodukciją, tą perteklių, kuris plūste plūsta į viešąją erdvę“, – pagrindinę savo sumanymo idėją pavaizduoti tylą atskleidė parodos autorius.
Pats ilgai eksperimentavęs su garsu ir net išleidęs kompaktinę plokštelę G. Skudžinskas prisipažino, kad darbų visada imasi iš anksto žinodamas, kaip mintis bus įgyvendinta. Ir nuotraukų ciklas „Tyla“ pirmiausia buvo tik idėja, paskui ji virto kūnu.
„Visuomet dirbu žinodamas, ko noriu. O tada ieškau išraiškos būdų, kurie gali geriausiai atspindėti tą problemą, kurią randu savo gyvenime“, – tikino menininkas.
Užsieniečiai supranta vertę
Pavaizduoti tylą, kai išsitrina aiškūs gyvenimo kontūrai ir laiko bei erdvės suvokimas, fotografui pavyko pasitelkus pinholės techniką.
Kaip paaiškino Gytis, tai nėra kažkoks naujas atradimas, anaiptol, ši technika mena antikos laikus. Kitaip tariant, tai yra dabartinio fotoaparato prototipas.
„Pinholė – bene pirmoji fotografavimo technika. Ji pirmąsyk aprašyta Kinijoje prieš 500 metų prieš Kristų. Tai fotoaparatas be objektyvo. Šiam fotografavimo būdui nereikia jokių techninių priemonių ir iki šiol išrastų fotografavimo naujovių. Tam tereikia šviesai nelaidžios dėžutės, kurios vienoje sienelėje išdurta skylutė, o kitos sienelės paviršius jautrus šviesai. Nors nenaudojamas joks lęšis, pro skylutę sklindanti šviesa „nupiešia“ apverstą vaizdą. Labiau klasikinės fotografijos ir negali būti“, – pasakojo G. Skudžinskas.
Fotografo teigimu, tokio rezultato siekęs sąmoningai, nes žinojęs, ko nori. Tačiau kai kurie fotografų bendruomenės nariai jo darbų nesuprato, nors daugelis menininkų negailėjo pagyrimų.
To puikus įrodymas – fotografijų albumas „Tyla“, jis Kultūros ministerijos apdovanotas knygos meno konkurse „Vilnius 2011“.
„Šio albumo parodas jau turėjau Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kiekvienoje buvo suinteresuotųjų pirkti mano darbų, o tai labai reta.
Aišku, lietuviai nėra pasirengę už juos mokėti tiek, kiek jie verti, bet prancūzai ir vokiečiai šias fotografijas tiesiog graibsto. Manau, kad jie puikiai supranta šių darbų tikrąją vertę“, – kalbėjo G. Skudžinskas.
Interpretacijos laisvė
G. Skudžinskas pasakojo, kad jo veiklos baras itin platus – nuo fotografijos, knygų dizaino, muzikos kūrimo iki menų sintezės instaliacijų. Todėl aiškių ribų tarp vieno ar kito meno šakų net ir nereikia brėžti.
Kaip juokauja autorius, vieną savaitę jis yra fotografas, o kitą – jau muzikantas.
„Vaikystėje tikrai negalvojau, kokiu keliu eisiu, tikriausiai tai yra duota iš aukščiau, nes mūsų šeimoje tokių kaip aš yra daugiau: tėtis – tautodailininkas, brolis – skulptorius. Manau, kad tai užkoduota genuose. Tai nėra specialybės kaip buhalterio ar vadybininko pasirinkimas. Menininkas – ne specialybė, tu arba juo būni, arba ne“, – kalbėjo G. Skudžinskas.
Jo teigimu, fotografija, kaip ir pavadinimas ar tekstas, yra tam tikra nuoroda, o kiekvienas ją supranta savaip. Nors jo darbai nėra klasikinė fotografija, tačiau sugeba kitaip prabilti į žiūrovą, priversti jį suvokti giliau nei paviršiniai ir plika akimi matomi dalykai.
„Fotografijoje įkvėpimas gali ateiti bet kada – pritūpiant užsirišti batą, žiūrint gerą filmą, ruošiant maistą, sapnuojant. O kai ateina inspiracija, tada tenka sėsti ir dirbti. Mano fotografija yra kitokia – abstrakcija atskleidžiama ne tapybinėmis priemonėmis. Interpretacijos laisvę palieku pačiam žiūrovui“, – sakė G. Skudžinskas.
Lina DRANSEIKAITĖ
