Bernardas Brazdžionis – iškili, legendinė mūsų kultūros asmenybė. Jis vadintas Atgimimo pranašu, Tautos šaukliu, drąsiai išsakiusiu skaudulius, raginusiu pakilti iš vergijos. Šio žmogaus poezija – daugelio vyresniosios kartos mintyse, širdyse ir lūpose. B. Brazdžionis buvo tituluojamas klasiku ir visiems laikams apsigyveno lietuvių literatūroje. Tačiau dabar jo poezija kai kam gali pasirodyti nutolusi nuo skaitytojo, lyg ir neaktuali dabarties žmogaus mąstymui ir jausenai.
Kas gi buvo tada ir dabar yra lietuvių tautai B. Brazdžionis? Atsakyti į šį klausimą, taip pat susipažinti su Petro Palilionio naujausia knyga „Tautos šauklio aidai“ į viešąją biblioteką rinkosi garbi publika.
P. Palilionis – spalvinga asmenybė: aštrialiežuvis rašytojas, žurnalistas, vertėjas, teisininkas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovas. Be to, jis – „Poezijos pavasario“ laureatas, yra gavęs ne vieną premiją už dramines poemas, ilgametę ir reikšmingą veiklą literatūros ir kultūros srityse. P. Palilionio kūryba taip pat labai įvairi. Jo darbų kolekcijoje yra eilėraščių knygų, mažųjų ir draminių poemų, apysakų, monografinių etiudų, jis – ir eseistas, ir keleto knygų vaikams autorius. P. Palilionį pelnytai galima vadinti savotišku B. Brazdžionio ambasadoriumi, nes knyga „Tautos šauklio aidai“ – didelis, vertingas tyrinėjimas, 2011 m. įvertintas Bernardo Brazdžionio literatūros premija, yra jau penktasis darbas, skirtas šiai iškiliai asmenybei.
P. Palilionis pasakojo, kad sovietmečiu uždraustas vaisius – B. Brazdžionio poezija – į jo akiratį pateko jam esant 21 ar 22 metų. Eilėraščius nusirašęs iš specialiųjų fondų, nes kaip žurnalistas galėjo patekti į archyvus. Rašytojas turėjo galimybę susipažinti ne tik su tautos šauklio kūryba, bet ir juo pačiu. Po susitikimo su B. Brazdžioniu „Poezijos pavasaryje“ jie ėmė susirašinėti, susibičiuliavo. Kaip sako pats autorius, jam pasisekė: matė B. Brazdžionį ir iš toliau, ir iš arčiau, pažino oficialų, taktišką, santūrų, o privačioje erdvėje – visiškai pasikeitusį: besišypsantį, draugišką, šiltą.
Per ilgus bendravimo metus susikaupė nemažai vertingos medžiagos: laiškų, dienoraščio užrašų, pokalbių įrašų, archyvinės medžiagos, taip pat ir neapčiuopiamų, nematerialių, bendraujant su poetu patirtų išgyvenimų, įspūdžių, amžininkų prisiminimų, liudijimų.
Ši medžiaga sugulė į trijų dalių knygą „Tautos šauklio aidai“ (etiudai apie poetą B. Brazdžionį). Joje pateikiama poeto biografija iki sugrįžimo tėvynėn, įamžintos keturios viešnagės Lietuvoje, paskutinis susitikimas su B. Brazdžioniu Los Andžele, minint poeto 95-metį. Knyga parengta gerai susipažinus su poeto gyvenimu, kūryba, įvairių metų periodika, archyvų, bibliotekų, muziejų medžiaga, leidinys praturtintas naujais, dar nežinomais ir intriguojamais atradimais.
Derinant literatūrologinį ir populiarųjį žanrus, kad knyga būtų įdomi plačiam skaitytojų ratui, stengiantis įkvėpti B. Brazdžionio asmenybei daugiau gyvybės, skelbiami jo susirašinėjimai, pluoštelis įdomių ir vertingų prisiminimų, autoriaus surinktų iš poetą pažinojusių amžininkų, dokumentų, B. Brazdžionio vertimai, keli eilėraščiai. Ypač iškalbios ir informatyvios P. Palilionio pateiktos nuotraukos, kuriose poetas įamžintas su Biržų gimnazijos klasės draugėmis, tėvais, žmona, pirmagimiu, kultūros veikėjais, literatais, popiežiumi Jonu Pauliumi II, užfiksuotos premijų įteikimo akimirkos…
Pasak rašytojo, vienas įdomiausių dalykų jam buvę poeto laiškai, atskleidžiantys daug naujo ir netikėto. Keista, bet iki šiol jie nebuvo skelbti. Autorius stebėjosi, kad vos dvidešimtmečio jaunuolio intelektualumas, interesai buvo tokie platūs ir dažnai nebūdingi tokio amžiaus žmonėms.
Laiškuose B. Brazdžionis rašo ne apie paneles, o apie literatūrą: kas ką išleido, kas vyksta Vakarų Europos literatūriniame gyvenime. Šią iškilią asmenybę rašytojas įvardijo kaip labai produktyvų, kūrybingą (parašė apie 800 eilėraščių) ir visą gyvenimą turėjusį tris meiles – Dievą, Lietuvą ir žmoną – asmenį.
P. Palilionis knygoje pateikė ir mažai kam girdėtų faktų: poetas vis dėlto nebaigė Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvoje niekad nemokytojavo, bet užtat buvo trumpam įstojęs į Meno mokyklą studijuoti dailės, taip pat ir tai, kad turėjęs būti Jonas, tačiau apgirtę kūmai pakrikštijo Bernardu – tai vis nauji ir toli gražu ne visi poeto biografijos akcentai. Visko išduoti P. Palilionis nebuvo linkęs, nes tikėjosi, kad susirinkusieji patys perskaitys.
Indrė Lašinytė,
Savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji metodininkė projektų valdymui ir ryšiams su visuomene
Bernardas Brazdžionis – iškili, legendinė mūsų kultūros asmenybė. Jis vadintas Atgimimo pranašu, Tautos šaukliu, drąsiai išsakiusiu skaudulius, raginusiu pakilti iš vergijos. Šio žmogaus poezija – daugelio vyresniosios kartos mintyse, širdyse ir lūpose. B. Brazdžionis buvo tituluojamas klasiku ir visiems laikams apsigyveno lietuvių literatūroje. Tačiau dabar jo poezija kai kam gali pasirodyti nutolusi nuo skaitytojo, lyg ir neaktuali dabarties žmogaus mąstymui ir jausenai.
Kas gi buvo tada ir dabar yra lietuvių tautai B. Brazdžionis? Atsakyti į šį klausimą, taip pat susipažinti su Petro Palilionio naujausia knyga „Tautos šauklio aidai“ į viešąją biblioteką rinkosi garbi publika.
P. Palilionis – spalvinga asmenybė: aštrialiežuvis rašytojas, žurnalistas, vertėjas, teisininkas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovas. Be to, jis – „Poezijos pavasario“ laureatas, yra gavęs ne vieną premiją už dramines poemas, ilgametę ir reikšmingą veiklą literatūros ir kultūros srityse. P. Palilionio kūryba taip pat labai įvairi. Jo darbų kolekcijoje yra eilėraščių knygų, mažųjų ir draminių poemų, apysakų, monografinių etiudų, jis – ir eseistas, ir keleto knygų valkams autorius. P. Palilionį pelnytai galima vadinti savotišku B. Brazdžionio ambasadoriumi, nes knyga „Tautos šauklio aidai“ – didelis, vertingas tyrinėjimas, 2011 m. įvertintas Bernardo Brazdžionio literatūros premija, yra jau penktasis darbas, skirtas šiai iškiliai asmenybei.
P. Palilionis pasakojo, kad sovietmečiu uždraustas vaisius – B. Brazdžionio poezija – į jo akiratį pateko jam esant 21 ar 22 metų. Eilėraščius nusirašęs iš specialiųjų fondų, nes kaip žurnalistas galėjo patekti į archyvus. Rašytojas turėjo galimybę susipažinti ne tik su tautos šauklio kūryba, bet ir juo pačiu. Po susitikimo su B. Brazdžioniu „Poezijos pavasaryje“ jie ėmė susirašinėti, susibičiuliavo. Kaip sako pats autorius, jam pasisekė: matė B. Brazdžionį ir iš toliau, ir iš arčiau, pažino oficialų, taktišką, santūrų, o privačioje erdvėje – visiškai pasikeitusį: besišypsantį, draugišką, šiltą.
Per ilgus bendravimo metus susikaupė nemažai vertingos medžiagos: laiškų, dienoraščio užrašų, pokalbių įrašų, archyvinės medžiagos, taip pat ir neapčiuopiamų, nematerialių, bendraujant su poetu patirtų išgyvenimų, įspūdžių, amžininkų prisiminimų, liudijimų.
Ši medžiaga sugulė į trijų dalių knygą „Tautos šauklio aidai“ (etiudai apie poetą B. Brazdžionį). Joje pateikiama poeto biografija iki sugrįžimo tėvynėn, įamžintos keturios viešnagės Lietuvoje, paskutinis susitikimas su B. Brazdžioniu Los Andžele, minint poeto 95-metį. Knyga parengta gerai susipažinus su poeto gyvenimu, kūryba, įvairių metų periodika, archyvų, bibliotekų, muziejų medžiaga, leidinys praturtintas naujais, dar nežinomais ir intriguojamais atradimais.
Derinant literatūrologinį ir populiarųjį žanrus, kad knyga būtų įdomi plačiam skaitytojų ratui, stengiantis įkvėpti B. Brazdžionio asmenybei daugiau gyvybės, skelbiami jo susirašinėjimai, pluoštelis įdomių ir vertingų prisiminimų, autoriaus surinktų iš poetą pažinojusių amžininkų, dokumentų, B. Brazdžionio vertimai, keli eilėraščiai. Ypač iškalbios ir informatyvios P. Palilionio pateiktos nuotraukos, kuriose poetas įamžintas su Biržų gimnazijos klasės draugėmis, tėvais, žmona, pirmagimiu, kultūros veikėjais, literatais, popiežiumi Jonu Pauliumi II, užfiksuotos premijų įteikimo akimirkos…
Pasak rašytojo, vienas įdomiausių dalykų jam buvę poeto laiškai, atskleidžiantys daug naujo ir netikėto. Keista, bet iki šiol jie nebuvo skelbti. Autorius stebėjosi, kad vos dvidešimtmečio jaunuolio intelektualumas, interesai buvo tokie platūs ir dažnai nebūdingi tokio amžiaus žmonėms.
Laiškuose B. Brazdžionis rašo ne apie paneles, o apie literatūrą: kas ką išleido, kas vyksta Vakarų Europos literatūriniame gyvenime. Šią iškilią asmenybę rašytojas įvardijo kaip labai produktyvų, kūrybingą (parašė apie 800 eilėraščių) ir visą gyvenimą turėjusį tris meiles – Dievą, Lietuvą ir žmoną – asmenį.
P. Palilionis knygoje pateikė ir mažai kam girdėtų faktų: poetas vis dėlto nebaigė Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvoje niekad nemokytojavo, bet užtat buvo trumpam įstojęs į Meno mokyklą studijuoti dailės, taip pat ir tai, kad turėjęs būti Jonas, tačiau apgirtę kūmai pakrikštijo Bernardu – tai vis nauji ir toli gražu ne visi poeto biografijos akcentai. Visko išduoti P. Palilionis nebuvo linkęs, nes tikėjosi, kad susirinkusieji patys perskaitys.
Indrė Lašinytė,
Savivaldybės viešosios bibliotekos
vyresnioji metodininkė projektų valdymui ir ryšiams su visuomene
