Saulius Kruopis, tapytojas, fotografas, kolekcininkas ir visuomenininkas, meno pasaulyje geriausiai žinomas kaip tarptautinių Nidos plenerų siela. Tačiau ne ką mažiau svarbi ir jo orientalistinė fotografija, kviečianti perkratyti savo vertybių pasaulį.
Išvadino sektantu
Tapytoju, fotografu, kolekcininku, visuomenininku ir tarptautinių Nidos plenerų organizatoriumi prisistatantis Saulius Kruopis po ilgokos pertraukos su savo darbais grįžo į Panevėžį. Nors Fotografijos galerijoje eksponuojamos nuotraukos skaičiuoja jau kone trečią dešimtmetį, jų paroda „Mano paslaptis–Indija“ Panevėžyje pristatoma pirmą kartą.
Kaip prisipažino menininkas, į Panevėžį fotografijų Indijos tematika ekspoziciją atvežti žadėjęs jau prieš kelerius metus, bet taip susiklostė, kad paroda buvo atidaryta tik praėjusią savaitę. Kita vertus, Indija nebėra ta vieta, kuri gali užburti savo paslaptimi ir mistika, mat dažnas lietuvis į šią šalį jau atrado kelius.
„Retai organizuoju tokią parodą. Esu nusivylęs. Į parodas, skatinami smalsumo, dar ateina žmonių, tačiau daugelis – tik gerai praleisti laiko. Deja, jie nenori lavintis. Man gaila savo laiko tokiems. Kita vertus, jeigu parodai kokį nors orientyrą, o Indijos kultūra yra labai aiškus orientyras, esi apšaukiamas sektantu ir fanatiku“, – kalbėjo S. Kruopis.
Fotografo teigimu, Indijos kultūrą jis atrado dar būdamas paauglys, ir tai jam leido suvokti daugelį tiesų. O svarbiausia, pasak menininko, supratai, kad esi tik eilinė siela ir turi atrasti savo vietą pasaulyje. Nors sovietiniais laikais į besidominčiuosius Rytų kultūra ir filosofija buvo žiūrima kaip į penktąją koloną, kažkokios sektos narius, o KGB kratos tapo kone kasdienybe ir buvo užtrenktos durys į aukštąją mokyklą, S. Kruopis to nepaisė.
Nidos grožis sulaikė Lietuvoje
Kad jo gyvenimas bus susietas su menu, S. Kruopis suprato dar vaikystėje. Anot menininko, tam daugiausia įtakos turėjo sutikti mokytojai. Tik šešerių sulaukęs jis vaikiška ranka tapytus plakatus ir dailės darbelius jau eksponavo parodoje. Mat vaikų darželyje, kurį lankė Saulius, dirbęs menininkas jį pietų miego metu pasiimdavo į savo studiją piešti, spausti litografijų.
Kita paskata ir didžiulis įvertinimas buvo 1972-aisiais Panevėžyje organizuotas respublikinis vaikų dailės konkursas, jame pirmoji vieta atiteko S. Kruopiui. Todėl penkiolikmetis paliko tėvų namus Šiauliuose ir įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą.
„Duok Dieve, visiems tokių gerų dėstytojų, kokius turėjau. Dvejus metus mokiausi pas spalvotos fotografijos korifėjų Povilą Karpavičių, o vėliau – pas Mindaugą Dapkų, kuris visiems vaikams padarė didžiulę įtaką, atvėrė vartus į visai kitokį Rytų pasaulį.
Jo įtaka buvo tokia stipri, kad nejusdamas pradėdavau kalbėti jo žodžiais“, – savo mokytojams pagyrų negailėjo fotografas.
Pasak S. Kruopio, po truputį jam atsivėrė Vydūnas, o per jį – ir indų kultūra. Nors sovietmečiu niekas netikėjo, kad jaunuoliui iš Lietuvos pavyks nuvykti į šią egzotika pulsuojančią šalį, Indiją jis išvydo.
„Į tą kultūrą panirau visas, tačiau KGB kratos, draudimas stoti į aukštąją mokyklą vertė galvoti apie pabėgimą iš Tarybų Sąjungos. Bet Nida mane sulaikė. Pirmą kartą ten nuvažiavau būdamas 23-ejų. Ji mane taip sužavėjo, kad neįsivaizdavau, kaip be jos gyvensiu.
Tikriausiai mano tokia karma, lemtis, nes jau dvidešimt metų Nidoje organizuoju plenerus“, – įdomius savo gyvenimo vingius atskleidė fotografas ir tapytojas.
Traukia nuoširdumas
S. Kruopis liko Lietuvoje ir daugiau kaip tris dešimtmečius praktikuoja Indijos filosofiją, keletą kartų buvo nuvykęs į tą šalį, vienuolynuose mokėsi tapyti miniatiūras. O per savo išvykas juostiniu fotoaparatu fiksavo Indijos gyvenimo akimirkas.
Menininko tikinimu, Indija įdomi savo paslaptimis, mums, europiečiams, ji yra vis dar terra incognita.
„Ši kultūra atsiveria tik tada, kai ją gerbi ir myli. Čia visada yra iš ko pasimokyti, kuo nustebti, dėl ko džiaugtis bei susimąstyti. Joje slepiasi daug gilesnių dalykų, nei galima išvysti ar pajusti savo juslėmis. Atsakymą kiekvienas turi atrasti pats“, – įsitikinęs S. Kruopis.
Jis ir pats, daug metų ieškojęs savo karminių klodų, tik prieš keletą metų Indijoje sužinojo praėjusiame gyvenime buvęs Karaliaučiaus miesto architektu. Tai paaiškina jo norą atkurti tai, kas pražuvo per karą šiame mieste.
Menininką ir dabar į Indiją traukia ne tik jos paslaptis, bet ir žmonių nuoširdumas. Indams svarbu harmoningai gyventi su juos supančia aplinka. Todėl jis ir pats stengiasi toks būti – jeigu būsi nuoširdus, net nepastebėsi, kai pritrauksi daug draugų.
„Mano guru sakydavo, kad geriausia savybė – nuoširdumas. Pirmiausia žmogus turi būti savimi. Aš visada domėjausi dvasingumu, bet niekada – sektomis, kultu, ritualais – tuo, kas padaro žmogų avinėliu. Menininkas turi kūrybingai atrasti atsakymus į klausimus, kurių ieško. Tik pažinęs indų kultūrą supratau, kad mes į šį pasaulį ateiname su tam tikra misija“, – tvirtino S. Kruopis.
Lina DRANSEIKAITĖ
