Smilgiuose gyvenantis Eduardas Vaičius – vienas iš dviejų dešimčių G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų. Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui apdovanotas kaimo bibliotekininkas kuklinasi, kad jo nuopelnai neverti tokios garbės.
Apdovanojimą palaikė pokštu
Tačiau smilgiečio darbai liudija, kad nuversti didžiulius kalnus gali ir vienas karys, į nuošalų provincijos kampelį nešantis kultūros šviesą.
Kaip prisipažino Smilgių bibliotekininkas, išgirdęs, kad yra nominuotas gauti garbingą medalį, pamanęs, kad čia tik nevykęs pokštas, tačiau oficialioje Seimo internetinėje svetainėje tarp kitų apdovanotųjų rado ir savo pavardę.
„Jaučiuosi blogiau negu būčiau negavęs šio medalio. Net nenumaniau, kad kažkas teikė mano kandidatūrą, todėl kai tik sužinojau, kad esu vienas iš laureatų, pamaniau, kad čia tiesiog pokštas, tuo labiau kad buvo tikrai vertesnių žmonių gauti šį medalį“, – kuklinosi E. Vaičius.
Paskui žmoną atvykęs į Smilgius mokytojauti, jis čia gyvena jau tris dešimtis metų. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad keturių vaikų tėtis, tuštėjant mokyklai, buvo priverstas rinktis bibliotekininko darbą.
Smilgiuose E. Vaičius visai atsitiktinai surado įspūdingo grožio, bet labai apleistą kampelį Puziniškyje. Pasibaisėjęs garsios rašytojos ir visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namų likimu, jis šiuos vaizdus nusiuntė nacionalinės televizijos vienai iš populiarių kultūros laidų. Gal širdį suspaus ne tik jam?
Vėliau jo kvietimu atvyko ir Rašytojų sąjungos atstovai. Po svečių iš Vilniaus apsilankymo rašytojos namelis buvo kiek aptvarkytas. Čia buvo net filmuojama režisieriaus Gyčio Lukšo melodrama „Anglų valsas“.
„Kai pradeda kultūros žmonės važiuoti iš Vilniaus, ir vietiniams pasidaro nesmagu, skatina pasitempti“, – mano smilgietis.
Susipynę likimai
Didžiausias E. Vaičiaus įdirbis, skatinantis domėtis garsios visuomenininkės asmenybe ir kūrybiniu palikimu, – G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premija.
Kaip pasakojo bibliotekininkas, bemaž prieš tris dešimtmečius, artėjant rašytojos 120-osios gimimo metinėms, Smilgių istorijos mokytoja Genovaitė Guokienė pasiūlė surengti atminimo vakarą. E. Vaičius puikiai pažinojo poetą Vaidotą Daunį, tad paprašė pagalbos: jis galėtų pakalbėti, o jo draugė smuikininkė – pagriežti smuiku.
„Iš Rašytojų sąjungos atvyko keli atstovai. Vienas iš jų, Albertas Zalatorius, tiesiai šviesiai mūsų kolūkio pirmininkui ir sako: „Pinigų kolūkis gauna nemažai, paskirkite kelis šimtus rublių ir įsteikite jauniems rašytojams G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją.“ Mums beliko tik parašyti premijos teikimo įstatus, ir po poros metų pirmuoju G. Petkevičaitės-Bitės literatūros premijos laureatu tapo talentingas prozininkas Valentinas Zaikauskas“, – „Sekundei“ pasakojo E. Vaičius.
Nuo tada kasmet rašytojos gimimo dienos išvakarėse rengiamos įvairios šventės. O 1996 metais buvo įkurtas labdaros fondas.
Kaip juokauja E. Vaičius, jis G. Petkevičaitei-Bitei yra giminingas bent tuo, kad gyvena taip pat nuošaliame bažnytkaimyje netoli Puziniškio. Kita vertus, galima atrasti ir kitų sutapimų. Puziniškyje labai mėgdavusi lankytis ir Žemaitė, kurios gimtinė – tik dvylika kilometrų nuo E. Vaičiaus gimtųjų namų.
„Jeigu žmonės kokią kruopą kilnumo ir gerumo iš manęs jaučia, tai jaučiuosi eilinis Bitės idėjų kareivis“, – sakė kaimo knygnešiu vadinamas vyras.
Rašantis bibliotekininkas
Kaip ir G. Petkevičaitė-Bitė, E. Vaičius ne tik užsiima visuomenine veikla, bet ir mėgsta paimti plunksną į rankas. Dar mokyklos suole jis rašydavo įvairius pasakojimus, vaizdelius, noveles ir tuos kūrinius siųsdavo į tuo metu labai populiarų laikraštį „Pionierius“. Net buvo laimėjęs kelialapį į prestižinę vaikų stovyklą Kryme. Tačiau vaikino svajonė buvo studijuoti mediciną, bet koją pakišo chemijos mokslai.
„Mano svajonė visada buvo medicina – pediatrija arba ginekologija, bet į chemijos elitą nepatekau, o ir mama vis spaudė: „Ten tik ponų vaikai stoja“, todėl net nesiryžau bandyti laimės. Pasirinkau lietuvių filologijos studijas. Tarp septyniasdešimties merginų buvo tik aštuoni vaikinai, tai jaučiausi kaip savotiškoje moterų konsultacijoje“, – juokauja G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio laureatas.
Paskatintas A. Zalatoriaus, jis išleido apsakymų knygą „Mieste, kur šermukšnis“. Kaip teigė E. Vaičius, ši knygelė – jaunystės papokštavimas, neturint didelių užmojų.
Didelių ambicijų rašyti jis niekada neturėjęs – kam save kankinti ir prievartauti rašyti, jeigu yra talentingų rašytojų. Nors prisipažino, kad turi jau kelis sąsiuvinius tik sau skirtų vaizdelių.
„Rašymas dabar visai užgesęs, rašau tik sau. Neturiu tokių tuščių ambicijų. Kaip sakė talentingas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, rašymas yra kaip natūralus kvėpavimas. Ar aš turiu save dusinti? Rašyti – tai natūraliai alsuoti. Jeigu turi deguonies, tai kvėpuoji, o pritrūkus prasidės spazmai, dirbtinumas. Gal senatvėje ką nors parašysiu, bet dabar tikrai nejaučiu skriaudos nerašydamas“, – kalbėjo bibliotekininkas.
Ir provincijoje gera gyventi
Kultūros šviesuliu kaime tapęs E. Vaičius tikino, kad nuošalaus kampelio nenorėtų iškeisti į sostinę ar kurį kitą didesnį miestą. Nors baigęs studijas dar kurį laiką ilgėjosi Vilniaus, dabar šis miestas jam atrodo svetimas ir chaotiškas.
Jo svajonių vieta – Palanga, ypač žiemą. Jeigu turėtų pinigų, net negalvodamas nusipirktų nedidelį namelį Palangoje ir ten apsigyventų.
„Mano gimtasis miestas – Plungė, bet nuo jos jau esu atplyšęs. Dabar šitos vietos man savesnės. Panevėžys mane žavi savo žmonių nuoširdumu, atvirumu. Kai Algimantas Aleksandravičius mane pakvietė prisijungti prie Žemaičių draugijos, atsisakiau. Valgau gerą aukštaitišką duoną ir dabar tapsiu nacionalistu? Ne, aš esu mišrūnas, nes mano mama iš Plungės, o tėtis – nuo Pasvalio rajono“, – juokavo smilgietis.
Jo manymu, tai, kad likimas jį atvedė į Smilgius, yra arba likimo pirštas, arba atsitiktinumas. Kai būsimoji žmona E. Vaičiaus paklausė patarimo, kur jai geriau vykti – į Vadoklius ar Smilgius, jis pirmiausia pasižiūrėjo į žemėlapį: Smilgiai visai šalia pagrindinio kelio, iki Vilniaus ir iki Palangos – panašus atstumas, o Vadokliai – tikras užkampis.
Po metų, tik baigęs mokslus, ir E. Vaičius atvyko į Smilgius. Vyro teigimu, provincijos statusas jo visai nebaugina.
„Juozas Miltinis įrodė, kad ir tuščioje vietoje gali gimti kultūros Meka. Stipri asmenybė sugeba pralaužti tą kiautą. Panevėžio kraštas ir Smetonos laikais garsėjo savo šviesuliais: ir G. Petkevičaitė-Bitė, ir Julijonas Lindė-Dobilas, ir Juozas Zikaras. Jų provincialumo jausmas tikrai nekankino. Kaip Bitė yra sakiusi, jeigu manęs čia nebus, nebus kam pagelbėti paprastiems žmonėms. Man rūpi ne miestai, o žmonės“, – sako E. Vaičius.
Lina DRANSEIKAITĖ
