Šeimyninis menininkų Jūratės Mykolaitytės ir Klaudijaus Petrulio tandemas po dešimties metų pertraukos su savo darbais sugrįžta į Panevėžį. Visiškai skirtingi, originalūs ir labai saviti tapytojų kūriniai pasakoja vis kitokią gyvenimo istoriją.
Renkasi paprastumą
Po dešimties metų pertraukos į Panevėžį su savo darbais sugrįžę vilniečiai menininkai Jūratė Mykolaitytė ir Klaudijus Petrulis jaučiasi kaip namuose. Juk čia prabėgo abiejų jaunystės dienos, miestas prie Nevėžio – Klaudijaus tėčio, žymaus tapytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algirdo Petrulio vaikystės miestas. Į Panevėžį sugrįžti kviečia ne tik prisiminimai, bet ir būrys artimų giminaičių, pažįstamų, draugų.
„Prieš dešimt metų šioje galerijoje abu buvome surengę savo parodas, bet atskirai. O šįkart – kartu. Dailės galerijos labai didelės erdvės, vieno autoriaus darbais užpildyti būtų neįdomu, todėl ir mūsų paroda dviejų. Dabar atsirado keista mada kurti kuo ilgesnius ir įmantresnius pavadinimus. Ir dažniausiai būna, kad kuo prastesni darbai, tuo ilgesni pavadinimai. O mes darome atvirkščiai – kuo paprasčiau, todėl ir parodą pavadinome tiesiog „Du“, – kalbėjo tapytojai.
Parodoje „Du“ – patys naujausi menininkų darbai. J. Mykolaitytė ir K. Petrulis prisipažino, kad dviem menininkams gyventi po vienu stogu nelengva, ypač kai jų piešimo stilistika – visiškai skirtinga. Nors vienas kito konkurentais nelaiko, tačiau nevengia kritikos.
„Gal ir gerai, kad niekas negirdi, kaip mes kritikuojame vienas kito darbus. Klaudas manęs visada klausia dėl spalvų, o man jos nerūpi, aš kreipiu dėmesį į visai kitus dalykus. Pavyzdžiui, jo klausiu, ar šita spalva nėra per daug mėlyna, o jis man sako, kad tokios čia net nėra, tik pilka. Aš jam dažnai primenu baigti piešti visokius blynus, kad reikia išgauti aiškesnes formas. Mes vertiname vienas kito darbus ir pasitikime vienas kitu, maždaug įsivaizduojame, ką nori padaryti kitas“, – pasakojo J. Mykolaitytė.
Miesto žmogui miestas svetimas
J. Mykolaitytė dažnai vadinama miesto tapytoja, realiste, mistike. Kaip tikino dailininkė, tokių klijuojamų etikečių ji nesureikšminanti, nes kitiems iš šono matyti geriau.
„Jeigu jau klijuoja, vadinasi, tokia ir esu. Visada mėgau tai, kas mistiška, paslaptinga ir šiek tiek baugu. Mano tokia prigimtis, kad visus daiktus regiu kitaip. Gal tam turėjo įtakos, kad kai pradėjau dirbti tais tarybiniais laikais, „kafkiškumo“ buvo labai daug, matyt, tai uždėjo savotišką antspaudą. Nors paveikslų kaip taburečių vienodų niekada nekali, bet visi mano piešti portretai būdavo labai liūdni ir vienodomis akimis“, – tikino J. Mykolaitytė.
Jaunystėje labiausiai mėgusi piešti portretus, tapytoja sako, kad mėgstamiausia jos tematika – miestas – niekada nesikeis. Ji iki kaulų smegenų yra užkietėjusi miestietė. Nors vienu metu jau manėsi pamėgusi kaimą, savęs ji jame nemato. Dailininkės teigimu, labai smagu kelioms dienoms ištrūkti į gamtos apsuptyje paskendusį kaimą, tačiau jau po kelių dienų apima nykuma ir miesto ilgesys.
„Nusilupusi siena man yra gražesnė nei kaimo darželyje žydinčios rūtos. Tai nėra sava. Gražu, bet ne mano. Aišku, to miesto, kuris buvo mano, jau irgi nebėra. Dabar piešiu miestą iš atminties, nes realybėje tas Užupis, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, man yra visiškai svetimas, pernelyg nupudruotas. Miestas man dabar yra tam tikra jausena, pagalvojimas. Nes to jausmo, kai eini per miestą ir žinai, kad jis tavo, o tu – jo dalis, nebėra. Bet taip ir turi būti, čia dabar yra kitų žmonių miestas“, – į filosofinius svarstymus leidosi dailininkė.
Įkvėpimas ateina dirbant
J. Mykolaitytė pasakojo, kad jai, miesto žmogui, jau didelis stresas buvo persikelti gyventi į kiek ramesnį Vilniaus pakraštį. Nors iki Vilniaus širdies – katedros – tik trys kilometrai, bet kaimynai augina ožkas. Kaip juokauja menininkai, dabar jie gyvena ant paslaptingos mistinės kaimo ir miesto ribos.
„Nors Užupis irgi buvo tik savotiškas miestelis su savo krautuvėlėmis, morgu ir vienu kursuojančiu autobusu, persikėlusi gyventi į dabartinius namus pirmuosius trejus metus maniau, kad išprotėsiu – viskas kitaip. Tai ne miestas, bet ir ne kaimas“, – sakė J. Mykolaitytė.
Nepasikeitė tik vienas dalykas – ji kasdien kaip į darbą ir toliau keliauja į savo dirbtuves ir kuria. Anot menininkės, nors kartais būna ir kritinių tuščių akimirkų, tačiau įkvėpimo jai ieškoti nereikia.
„Jeigu nieko nedarai, tai nieko ir neatsiranda. Kaip sakydavo Klaudo tėtis, įkvėpimas – tik sportinis terminas. Reikia sėsti ir daryti“, – teigė tapytoja.
Atsižadėjo menininko duonos
K. Petrulio tėtis, žymus tapytojas Algirdas Petrulis, turėjo labai daug įtakos savo sūnaus bei jo žmonos kūrybai. Kaip pasakojo K. Petrulis, jo vaikystė prabėgo besiklausant į namus užsukančių dailininkų kalbų, todėl sau yra pasakęs, kad tėvo pėdomis tikrai neseks.
Tačiau gyvenimas sudėliojo viską kitaip. Tikriausiai visai neatsitiktinai K. Petrulio tapyba vadinama bandymu įrodyti, jog įmanoma kurti ir kitaip.
„Sužalotas esu nuo vaikystės, nes aplinkui – vien menininkai. Tik mama vienintelė buvo normali – medikė. Ji buvo labai griežta, triukšmingų susiėjimų mūsų namuose nebūdavo, bet girdėdamas visas tas menininkų kalbas supratau, kad menininku tikrai nebūsiu“, – juokavo K. Petrulis.
Laimėjęs respublikinį literatų konkursą, jis pasirinko lietuvių filologijos studijas. Tačiau, kaip pats prisipažino, dar nepradėjęs studijuoti pradėjo studentauti. Metęs studijas, įsidarbino vienoje spaustuvėlėje, tačiau norėdamas išvengti armijos, įstojo mokytis tapybos.
„Prisipažinsiu, be tėvo pagalbos nebūčiau įstojęs. Mokytis man patiko, bet menininku savęs nemačiau. Baigęs įsidarbinau aklųjų draugijoje. Buvo nuostabūs laikai – gaudavau padorią algą ir honorarus. Ilgainiui po truputį pradėjau tapyti ir sau“, – kalbėjo tapytojas.
Lina DRANSEIKAITĖ
