2012 metų gruodžio 12 dieną vyras grįždamas namo važiuojamojoje kelio dalyje išvydo judantį maišą. Mašinos lėkė pro šalį, jis sustojo. Kai pasibeldęs į netoliese esantį privatų namą prapjovė maišą, išvydo šuniuką.
Gyvas maišas važiuojamojoje kelio dalyje
Tą maišą atpažino namo šeimininkai. Pasirodo, šunelis jame išgulėjo tris dienas, nes pirmadienį maišą pamatęs namo šeimininkas nusistebėjo, kad šiukšles žmonės jau ėmė mesti privačių namų teritorijoje tiesiog po langais, bet tądien neturėjo laiko jo paimti, o paskui pamiršo. Šunelis po trijų dienų stebuklingai atsigavęs, bet vis dar tūnodamas maiše išsirito į važiuojamąją kelio dalį. Pasmerktasis judėjo, spurdėjo, blaškėsi.
Kokiam žiauriam reikia būti, kad numestum paaugintą savo šunį maiše. Kaip atrodo ir ką galvoja atlikusysis tokią egzekuciją? Jis vaikšto tarp mūsų, šypsosi ir svajoja, mėgaujasi gyvenimu ir… sukuria planą atsikratyti savo šuns pačiu brutaliausiu būdu. Ar per išpažintį kunigui prisipažįsta, kad akimirką tapo sadistu?
Tas, kuris rado šunelį, negalėjo palikti jo gatvėje – nunešė gyvūną į čia pat esančią įstaigą „Panevėžio specialų autotransportą“. Gyvūno ten nepriėmė, nors jis buvo rastas gatvėje. Tik dėl laimingo atsitiktinumo šunelis nebuvo paliktas antrą kartą, nes jį į rankas paėmęs žmogus buvo ŽMOGUS, jis šunelį parsivežė į namus. Nors juose jau auga du šunys, bet pražūčiai pasmerkta kalytė taip ir liko pas gelbėtoją. Jie kuklūs, pagalbos neprašė, už juos tai padarė mūsų geroji Renata, gyvūnų kirpyklėlės, esančios Nemuno g. 73, savininkė. Ji maudė, kirpo apleistą, susivėlusiais gaurais, purviną šunelį tą dieną, kai jis buvo rastas. Dabar kalytė paskiepyta ir sterilizuota. Ji pavadinta Dvylika, nes rasta dvyliktą dieną. Dėkojame visiems, aukojusiems naujam kalytės gyvenimui. Viliamės, kad šio šunelio likimą sužinos ir žvelgs į šią nuostabią kalytę tas, kuriam šuo tapo šiukšle. Ji gyva ir iš naujo mokosi patikėti žmogumi. O tau, kuris tądien rišai maišą ir trenkei savo šuniui, kad ramiai jame gulėtų, ar nesuvirpės širdis, kai smagiai amsės pro šalį einantis kitas šuo, kai pamatysi gatvėje panašų?
Turėjo įveikti badas ir šaltis
Vieną dieną du Vaškų gyventojai ėjo pro mišką ir išgirdo viauksėjimą iš apleistos sodybos. Manydami, kad ten gali būti lapiukai, priėjo. Iš apleisto namo vienas po kito išbėgo aštuoni šuniukai. Jie buvo alkani, sušalę, o žmonės neturėjo ką jiems paduoti. Bet tą dieną šuneliai buvo pašerti, juos gerieji žmonės prižiūrėjo dar kokią savaitę, vis tikėdamiesi kad atsiras kalytė.
Laukta veltui.
Vienintelis klausimas iki šiol sukasi galvoje – kodėl? Kodėl žmogus, net du mėnesius auginęs gyvūnus, staiga juos nuveža ten, kur laukia badas ir mirtis. Taip, jie turėjo kirminų ir blusų. Nors parazitų nebeturi, bet dar kasosi, nes oda sukandžiota. Tačiau jie išgelbėti. Kai nuvykome į Vaškus, žmonės, mūsų paprašyti, jau buvo parsivežę šunelius į savo sodybą. Šuniukai buvo judrūs. Parsivežėme septynis, vienas liko gyventi kaimelyje. Galėtume džiaugtis, kad šuneliai liko gyvi, bet iki tikrojo džiaugsmo dar ilgas gydymo kelias.
VšĮ „Lesė“ Panevėžio filialo savanoriai
