Islandijos menininkų grupė „Start Art“ Panevėžio miesto dailės galerijoje pristato savo kūrybą. Paroda pavadinta įmantriai – „Chronotopologija“.
Keliaujanti paroda
„Svarstėme, kad keliaujančiai parodai reikia pavadinimo. Norėjosi kaip nors susieti laiką ir vietą. Nesvarbu, kur ta kilnojamoji paroda bus, ji niekada nesukurs vienodo įspūdžio visiems žmonėms. Taigi nusprendėme, kad „Chronotopologija“ labai taikliai apibūdina mūsų viziją“, – apie pavadinimo kilmę pasakojo Panevėžyje viešėjusi Thordis Alda Sigurdardottir.
Pavadinimas kilęs iš žodžio „chronologija“ – mokslo apie laiko matavimą ir priskiriančio įvykiams jiems tinkamas datas bei žodžio „topologija“, kuris reiškia vietas ir jų žymėjimą žemėlapyje.
„Start Art“ grupės narės turi savo ideologiją. Ji nagrinėja laiko, vietų ir istorijos sąvokas pačia kiek įmanoma plačiausia prasme. Tos vietos, apie kurias pasakojamos istorijos, prisimenamos ar užmirštamos, įsimenamos arba ignoruojamos.
„Chronotopologija“ – sunkiai suprantama ir kintanti scena, joje laikas bei vieta kertasi ir susijungia, nuolat formuoja mūsų kultūrą.
Panevėžyje darbus eksponuojančios autorės viena kitą pažįsta gana seniai. Islandijos sostinėje Reikjavike 2007-aisiais jos atidarė galeriją, kurioje vyko ir tos šalies, ir užsienio menininkų parodos. Įsismarkavus krizei galeriją teko uždaryti, tačiau menininkės nusprendė neišsiskirstyti ir sukurti keliaujančią parodą, atspindinčią šiandienos pasaulio vertybes.
Savo idėjoms išreikšti autorės naudoja įvairias technikas: fotografiją, tapybą, skulptūrą. Kūriniai labai skirtingi, bet juos sieja bendra idėja.
Mėlynojo aksomo pasaulis
Trys „Start Art“ grupės autorės – skulptorės. Viena iš jų – Sigridur Thorgeirsdottir. Parodoje ji pristato skulptūrinę instaliaciją „Mėlynasis aksomas“. Tai avių banda, esanti siurrealistiniame auksinių daiktų ir keistų būstų pasaulyje, jis primena mūsų pačių būseną.
„Mitų ir vaikiškų užgaidų žemė – tai, atrodo, puikus dabartinės mūsų visuomenės būklės atspindys, nes mes kaip avys klajojame be tikslo, esame savo primityvių troškimų ir beprasmiško godumo vergai. Šiame groteskiškame ir linksmai vaizduojamame pasaulyje labai lengvai galime pamatyti savo atspindį“, – kūrinį apibūdina autorė.
Instaliacija norima perteikti dabartinės visuomenės būklę. Ji sukurta iš senų rastų arba pirktų žaislų, kurie padengti auksiniais dažais, bei įvairių molinių avių skulptūrų. Jos simbolizuoja šiuolaikinio pasaulio žmones.
Islandijoje, kaip ir daugelyje Vakarų pasaulio valstybių, iki krizės buvo netrumpas išlaidumo ir klaikaus gobšumo laikotarpis, materialinės gerovės kultas.
Daugelis, atrodo, nenori ar negali jo atsisakyti. Politinės klasės atstovai gyvena akį rėžiančiuose valdžios rūmuose, o turtuoliai atsiduoda savo fantazijoms apie lengvus turtus. Autorė pabrėžia, kad žmonės, vaikydamiesi beprasmybės, tikėdami paauksuotų daiktų ir mėlynojo aksomo pasaulio svarba bei pilnatve, tuščiai švaisto savo gyvenimą.
Kalbų įvairovė
Skulptorės Ragnhildur Stefansdottir sukurta instaliacija vaizduoja kalbas kaip vieną milžinišką liežuvį ir pabrėžia, kaip skirtingos kalbos sudaro įvairų, interaktyvų, turtingą ir bėgant laikui kintantį pasaulį.
Meninkė pažymi, kad liežuvis gyvybiškai svarbus dėl daugelio dalykų, pavyzdžiui, kramtyti, ryti, dainuoti, valgyti, ragauti, virškinti, jausti, justi ir išreikšti. Be to, jis gali atskleisti organizmo sveikatos būklę. Sveikas liežuvis yra rožinės spalvos. Bet koks tekstūros ar spalvos pakitimas gali būti nerimą keliantis ženklas.
Anot autorės, liežuvis yra žodinės saviraiškos organas. Jis tiesiogiai susijęs su kalba, žodžiais, vardais. Tačiau kūrinys
„Liežuvis“ yra tik mūsų bendravimo kalbos priemonėmis metafora, nes kalbą mes išmokstame; ji, galima sakyti, mums primetama kitų – kultūros ir visuomenės.
Pasak R. Stefansdottir, tam, kad būtume autentiški ir kūrybingi, turintys individualią žodinę raišką, turime sustiprinti savo vidaus pojūtį, jausmus kitiems ir aplinkai. Liežuvis yra tokio intensyvesnio pojūčio pavyzdys ir priemonė – kaip mūsų įkūnytos, žemiškos būtybės dalis. Tai saviraiškos ir tarpasmeninio bei tarpkultūrinio bendravimo tarpininkas. Skulptorės instaliacija simbolizuota, kad žmonija – daugiabalsis ir daugialiežuvis choras.
Prisiminimai iš vaikystės
Thuridur Sigurdardottir – vienintelė dailininkė šioje grupėje. Į tapybą perėjusi iš profesionalaus dainavimo, menininkė darbuose supina prisiminimus iš vaikystės, gamtos meilę ir tapybos aistrą. „Siekdama išvengti finansų krizės sukurtos šaltos, kasdieninės aplinkos, pasineriu į erdvės platybes, atsikratau bet kokių minčių. Aplink verda diskusijos apie vertę, pelną ir nuostolius, bet mano tapomas pasaulis yra rimties ir gėrio“, – pažymi autorė.
Dailininkės darbuose užfiksuoti žirgų kailio fragmentai. Jie nutapyti visu dydžiu, vos ne po plaukelį. „Arklys turi ypatingą simbolinę reikšmę Islandijos sagų pasaulyje, bet mano gyvenime ir darbe taip pat yra gilus ryšys tarp arklio ir gamtos. Tai dalis mano būties, nes su jais dirbu“, – atvirai kalba dailininkė.
Jos nuomone, menas priverčia perkainoti vertybes. „Siūlau mums visiems pagalvoti apie kitokią vertybių sistemą, kitokių vertybių nei tos, kurios paplitusios šių dienų vadinamoje realybėje. Siekiu, kad mano menas vestų mus į ledinę upę netoli mano namų, kur susikerta vaikystės prisiminimai, gamta, žirgai ir aistra tapybai“, – pataria T. Sigurdardottir. Apie vaikystės prisiminimus, praeities ir dabarties sujungimą kalba ir T. A. Sigurdardottir. Menininkės darbai išsiskiria tuo, kad ji instaliacijoje pritaiko pasenusius ar nebenaudojamus daiktus, susijusius su praeitimi. Autorė juos derina su kitomis medžiagomis, atspindinčiomis dabartines idėjas, ir taip su parodos lankytojais dalijasi savo įspūdžiais iš vaikystės.
„Ir mažiausi dalykai turi didžiausią kontekstą. Kasdieniame gyvenime galima surasti tai, kas bendra mums visiems“, – pabrėžia autorė. T. A. Sigurdardottir instaliacijos sukurtos iš senų stiklainių, pripildytų įvairiausiomis kruopomis, siūlų kamuoliukų, knygų, audinių. Visi šie daiktai kalba apie moters prisiminimus.
„Man buvo ketveri ar penkeri metai. Kasryt pabusdavau, kai mano mama tyliai keldavosi ir pradėdavo rengtis. Stebėdavau jos judesius mieguistomis akimis. Ši vizija buvo užtikrinimas, kad nauja diena, panašiai kaip ir buvusios, tuoj prasidės. Viskas buvo taip, kaip turėtų. Mano vaikišku suvokimu, tai buvo saugumo užtikrinimas“, – prisimena autorė.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ
