Paulius Juška, vienas iš nedaugelio dailininkų, puoselėjančių realistinę tapybą. Parodoje „Kūnai ir žemės“ jis pristato atgailos ar tremties išgyvenimus. Jie, pasak menininko, vienaip ar kitaip pažįstami kiekvienam. Figūrinėse autoriaus kompozicijose – nepriteklių kenčiantys benamiai, valkatos, skausmą išgyvenantys asmenys.
Skurdas ir skausmas
Piešti pradėjęs dar vaikystėje tam, kad išsisuktų nuo įvairių darbų, Paulius Juška buvo priverstas rimčiau susidomėti daile, kai pradėjo lankyti sustiprinto piešimo klasę. Dabar menininkas laikomas vienu geriausių dailininkų, puoselėjančių realistinę tapybą.
Parodoje „Kūnai ir žemės“ P. Juška svarsto apie rutiną ir ritualus. Figūrinėse jo kompozicijose – girtuokliai, benamiai ir valkatos. Skurdą ir jo palydovus menininkas stebi tarsi išlaikydamas nuotolį tarp savęs ir vaizduojamųjų. Pasak dailininko, suklupimo, atgailos ar tremties išgyvenimai pažįstami kiekvienam žmogui.
P. Juška yra iš tų tapytojų, kurie paveikslus mėgsta tobulinti, todėl antrą kartą eksponuojamas darbas niekada nėra toks pat. Ne veltui per parodos pristatymą kūrėjas, žvelgdamas į kai kuriuos darbus, prisipažino esąs maloniai nustebintas, nes juos išvydo tarsi kitomis akimis.
„Likau šiek tiek sutrikęs, kai kitoje aplinkoje pamačiau savo darbus“, – sakė autorius.
Pasikartojantys motyvai
Parodoje eksponuojama pastarųjų ketverių metų dailininko kūryba. Pasak autoriaus, tai atrinktas ir sudėtas vientisas pasakojimas.
„Čia – personažai, jų veiksmai ir tų veiksmų seka. Šis ciklas atsirado man besidarbuojant studijoje. Pastebėjau, kad savo piešiniuose dažnai naudoju sukritusių, susisukusių, palinkusių kūnų motyvus. Tie darbai vėliau buvo vis papildomi“, – pasakojo menininkas.
Vartydamas savo piešinius kūrėjas atkreipė dėmesį, kad juose nuolat pasikartoja gulinčio kūno motyvas, tad jį vėliau išplėtojo.
„Pradėjau jungti palinkusių, suklupusių ir pargriuvusių figūrų judesius į atskirus epizodus ir, įvairiai juos pergrupuodamas, pamėginau sudurstyti daugmaž vientisą vaizdinį pasakojimą. Neturėjau tikslo pateikti konkrečią įvykių iliustraciją ar šiaip kokių nors istorinių siužetų kroniką, – savo kūrybą pristato autorius. – Mane domino tokios situacijos, kurios leistųsi sukonkretinamos ir įasmeninamos žiūrovo. Galima sakyti, kad pristatau tik menamą istoriją, ir jos faktus dokumentuoja ne datos ir įvykiai, o atpažįstami kūnai ir jų judesiai. Į paveikslus pravartu žvelgti kaip į besikaitaliojančią susmukimų ir griuvimų žemės kryptimi seką.“
Ciklą P. Juška pratęsė aliuzijomis į žmogaus ir gamtos santykį. Autorius pasakojo, kad jo darbuose yra tremties motyvų.
„Mano šeimoje tokia yra senelių patirtis. Nuo vaikystės man tai buvo girdima, todėl veikiausiai ir persidavė. Mano darbai, savaime suprantama, nesusiję su kokia nors pramoga, o veikiau – su kančia“, – paaiškino menininkas.
Kita vertus, pasak P. Juškos, tremties motyvai gajūs ne tik lietuvių, bet ir užsienio dailininkų tapyboje. Tai skausminga daugelio šalių patirtis.
Kelias į meno pasaulį
Menininkas pasakodamas apie save neslepia, jog vaikystėje daug piešdavo vien tam, kad išsisuktų nuo įvairių darbų. Kaip prisipažįsta P. Juška, piešimas jam buvo tik mėgstama žaidimo rūšis.
„Išleistas į sustiprinto piešimo klasę buvau priverstas susidomėti daile rimčiau. Su šia meno rūšimi susidurdavau ne vien mokykloje, bet ir parodose, Vilniaus bažnyčių interjeruose, taip pat namuose, vartydamas knygas. Taip jau atsitiko, kad labiausiai žvilgsnį traukė tikroviški paveikslai. Pasišoviau pats ką nors panašaus sukurti“, – kelio į meno pasaulį pradžią atskleidė P. Juška. Jis prisiminė, kad namuose aptiktą seną dailės albumą dažnai peržiūrėdavęs, tyrinėdavęs darbus. Ir ilgai negalėjęs suprasti, kaip paprastais pieštukais įmanoma taip gyvai viską pavaizduoti, o ypač portretus ir žmonių figūras.
„Svarbiausia, kiek pats mėgindavau, nieko panašaus sukurti nepavykdavo. Ėmiau atkakliai dirbti ir gilintis. Ne sykį atrodė, kad tikroviškai piešti yra labai sudėtinga. Tai vertė keisti žanrą, stilių, ieškoti kitų raiškos formų. Deja, jos mažiau žavėjo. Kad ir kaip tapyčiau arba pieščiau, man visuomet rūpėjo erdvės ir daiktų atpažįstamumas. Ne vien skrupulingas imitavimas, bet veikiau laisva sugestija, kurią dar tiksliau pavadinčiau panašumo įtaiga. Kuo ta įtaiga tobulesnė, tuo savaime paveikesnė ir kūrinio idėja. Nesvarbu, ar tas kūrinys nutapytas vakar, ar prieš kelis šimtmečius, ar jis reikšmingas meno raidai, ar ne, – man rūpėjo, koks tas panašumo įspūdis, kaip jis sukurtas“, – kalbėjo menininkas.
Rado atsakymą
P. Juška prisipažįsta tik studijų metais supratęs, kad tik kurdamas gali ką nors pasiekti.
„Kurti panašumą – ne tas pats, kas atspindėti, skenuoti ar fiksuoti. Bet koks pieštas ar tapytas atvaizdas padaromas žmogaus rankomis ir protu. Be to, jis yra nepakartojamas, nes perteikdamas vis naują regimą situaciją nuolatos ką nors išrandi. Čia išsiskleidžia autoriaus gabumai bei sumanumas, taigi – ir kūryba, – sako P. Juška. – Paveikslų paviršiuose dažnai iš arti apžiūriu potėpius, brėžius, tekstūras. Šios menininko paliktos žymės atsiveria kaip keistas jo mąstymo vingių ir kūno gestų raštas, o gal net tam tikra diagrama. Klaidžiodamas akimis po tas žymes ir jų kombinacijas, mintimis užmezgu pokalbį su kūrinio autoriumi. Mėginu suprasti, kaip menininkas savaime į nieką nepanašią materiją paverčia atpažįstama forma.“
Menininkas neslepia, kad atsakymo į šį klausimą ieško ir savo kūryboje. Jis teigia mąstantis ne tiek žodžiais, kiek vaizdais, o dar dažniau atvaizdais, potėpiais ir linijomis. Dailininkas tiria aplinką, dairosi motyvų, ir ne tik tų, kurių panašumą gebėtų pats perteikti, bet ir tokių, kurie būtų panašūs į jo mintis ir nuotaikas.
Vaida ŠVELPAITĖ
