Nupasakoti žodžiais kompozitoriaus ir perkusininko Tomo Dobrovolskio atliekamos muzikos neįmanoma. Vieni ją vadina šamanų ritualais ar raganavimu, kiti – vidine kelione į save, dar kiti – savotiška hipnoze. Bet abejingų ši muzika nepalieka nė vieno.
Kelionė į save
T. Dobrovolskio sutikti ant popmuzikos scenos nepavyks. Jo muzika neatitinka jokių apibrėžimų. Ir ne tik dėl to, kad naudoja daiktus, kurių pavadinti muzikos instrumentais neišdrįstum: stiklinį akvariumą, popierius ar net automobilio dalis. Tomo kuriama muzika klausytoją nukelia į vaizduotės piešiamą pasaulį ir leidžia pabėgti nuo kasdienybės.
Ir panevėžiečiai šią savaitę galėjo pasinerti T. Dobrovolskio užburiančią garsų ir kvapų sesiją. Jos metu purškiami įvairūs kvapai susilieja su muzikinėmis improvizacijomis – gamtos garsais ir Tomo čia pat kuriamomis kompozicijomis. O sesijos dalyviai gali jaukiai įsitaisyti, užsimerkti ir pasinerti tik į save.
„Nupasakoti žodžiais, kas tai yra, labai sunku, tą reikia patirti. Kvapai padeda žmogui atsipalaiduoti, kurti asociatyvius paveikslus, istorijas ar siužetus. O klausydamiesi bangų mūšos, šiugždančio smėlio, čiulbančių paukščių, krykštaujančių vaikų ar tiesiog tam tikrus išgyvenimus sužadinančių kompozicijų, žmonės gali atsipalaiduoti ir pamiršti nūdieną, kasdienybės rutiną“, – „Sekundei“ pasakojo kompozitorius.
Jo teigimu, dažnas atėjęs į šias muzikines improvizacijas iš pradžių jaučiasi kiek nedrąsiai: o ką pagalvos kiti, kad jis atsigulęs ant žemės, kaip atrodys. T. Dobrovolskio muzikos ir kvapų sesijos tuo ir išskirtinės, kad čia svarbiausia – tik tai, ką jaučiu dabar.
„Kiek žmogus sau leidžia atsipalaiduoti, priklauso tik nuo jo paties. Vieni panyra į transą ir net užmiega. Jeigu kas nors sesijos metu pradeda knarkti, aš tai vertinu kaip didžiausią komplimentą. Vadinasi, žmogus atsipalaidavo ir sugebėjo išjungti savo protą. O tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu sugebi savo vaizduotę išleisti pasiganyti“, – sakė menininkas.
Gydymo būdas
Tomo teigimu, tokia muzika ne tik leidžia pailsėti, susitelkti ties svarbiais gyvenimo darbais, bet ir yra savotiškas gydytojas.
Dažnas iš mūsų save tarsi užprogramuojame nesėkmei, apsistatome įvairiais barjerais ir baimėmis – o kas bus, jeigu nepasiseks. Gebėjimas per muziką susitvarkyti su savo fiziniais ir subtiliaisiais kūnais yra vienas iš būdų nugalėti užklupusias problemas.
„Aš šio gydymo būdo neatradau, tiesiog jį pritaikiau sau, sujungiau keletą elementų. Juk yra gydomieji masažai, joga, net raganavimas, ir visų jų tikslas – padėti žmogui atsipalaiduoti ir išlaisvinti protą nuo minčių. Kai tai pavyksta, žmogus išsivaduoja iš kompleksų, neigiamos patirties ir pats gali harmonizuoti savo kūną“, – kalbėjo kompozitorius.
Žmonių pagrindinė klaida – visi puola šalinti skausmą, o ne jo priežastį. Pasak T. Dobrovolskio, nors viena iš teorijų teigia, kad įvairias problemas mes paveldime per savo giminės medį, ir tai yra savotiška mūsų karma, likimas, bet ir jį galima koreguoti.
„Nesakau, kad iš kiekvieno žmogaus galima padaryti dievą, to net nereikia, bet padėti tikrai įmanoma. Toks ir yra mano siekis: pagelbėti atsipalaiduoti, pajusti malonumą, kitą būseną, galbūt netiesiogiai siekti svarbių gyvenimo tikslų“, – pabrėžė T. Dobrovolskis.
Instrumentus kuria pats
Tomo muzika – išimtinai tik improvizacijos. Ir inspiruotos tų, kurie ateina į jo pasirodymus. Kompozitoriaus teigimu, žmonės atsineša savo energetiką, vibracijas, virpesius, tai sukuria tam tikrą atmosferą, aplinką.
„Aš improvizuoju. Negaliu teigti, kad viskas ateina iš dangaus, pasirodymams visada ruošiuosi, turiu daug instrumentų, todėl galiu juos kombinuoti, derinti. Labai svarbu ir pačiam išmokti atsipalaiduoti, įsijausti į atėjusiųjų būsenas, susijungti su jų vibracijomis kitoje, nefizinėje, erdvėje“, – sakė perkusininkas.
Netradicinę muziką jis atrado ne iš karto. Iš pradžių buvo tik muzika, o paskui atsirado ir eksperimentai.
Kaip pasakojo menininkas, jis visada degė noru muzikuoti ir kurti. Tačiau atsitiko taip, kad prabėgus keleriems metams po studijų pasinėrė į reklamos verslą ir muzika numirė. Bet kartą visai netyčia tris dešimtmečius namuose kabančios lempos variniu gaubtu stuktelėjo į durų staktą. Ir šis garsas stebuklingai sugrąžino prie muzikos. Jis atrado ne tik skambesį, bet ir instrumentą – varinį gaublį, kurio garsai išgaunami priklausomai nuo to, ar jis trinamas, spaudžiamas, beldžiamas ar krapštomas. Dar vienas instrumentas, savotiška Tomo vizitinė kortelė, – nedidelis stiklinis akvariumas su šiek tiek vandens.
Įvairiuose projektuose menininkui teko groti ne tik skudučiais, barškučiais, varpais ir kitais savo paties gamintais perkusiniais instrumentais, bet ir nė iš tolo muzikos instrumentų neprimenančiais daiktais: vaikiškais žaislais, vamzdžiais, elektros instaliacijos žarnomis, net lengvuoju automobiliu, alaus buteliais, biuro baldais ir žmonėmis.
„Ta muzika ateina iš vidaus, bet sąžiningai negaliu atsakyti kaip. Įkvėpimo šaltiniai gali būti labai įvairūs: patirtis, kelionės, žmonės. Net skirtingos kalbos yra savotiška muzika. Mano muzikoje nėra žodžių, tik garsai, o iš jų susideda tekstai. Tiems tekstams prasmę suteikia patys žmonės. Nesąžininga būtų iš jų atimti teisę fantazuoti, kurti patiems. Klausytojai yra ir mano muzikos bendraautoriai“, – įsitikinęs T. Dobrovolskis.
Kurtieji girdi geriau
Lietuvio muzikinės improvizacijos skamba ne tik įvairiuose festivaliuose, netradiciniuose projektuose Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip sako menininkas, norėdamas įeiti į dar naujesnę erdvę, muzikinį eksperimentą parengė ir kurtiesiems, ir neprigirdintiems vaikams.
„Mums kartais atrodo neįmanoma arba nesuprantama, kad kurtieji gali groti. Bet jie puikiai groja ir jaučia ritmą. Manau, kad jie daug geriau girdi kai kuriuos dalykus nei mes. Jie girdi visu kūnu, įsijungia visai kitus sensorius nei sveikieji“, – mano muzikantas.
Ruošdamas projektą su kurčiaisiais ir neprigirdinčiaisiais, Tomas pasitelkė visą girdimų ir negirdimų garsų skalę: nuo vibracijų, dažnių, virpesių iki garsų, spalvų ir kvapų elementų – visus įmanomus juslių dirgiklius.
„Nesakau, kad čia nėra muzikos, kaip mes ją suvokiame. Apibūdinti žodžiais labai sunku. Reikėtų ją išgirsti, ne tik klausyti, o pabūti toje erdvėje, muzikinėse vibracijose“, – sakė perkusininkas. Jis įsitikinęs, kad vaikai – geriausi kritikai ir vertintojai, ekspertai. Todėl remdamasis jų išgyvenimais ir įspūdžiais klausantis muzikinių ir juslinių improvizacijų, jis rengiasi kurti naują projektą, skirtą regos ir klausos negalią turintiems žmonėms.
Lina DRANSEIKAITĖ
