Vienoje seniausių Kupiškio rajono gyvenviečių – Uoginiuose – veikia amžiną atilsį šio kaimo šviesuolio Adomo Petrausko (1914–2004 m.) įkurtas muziejus. Nuostabiame gamtos kampelyje, keliose trobose ir įdomios konstrukcijos bokšte sukaupta gausybė senovinių daiktų. Kelionę į praeitį – tokią dovaną gyviesiems paliko muziejaus įkūrėjas.
Traukos centras jau keturis dešimtmečius
Prieš devynerius metus miręs A. Petrauskas Uoginiuose paliko sukurtą nuostabią oazę, saugančią sukauptus senovės lobius. Nepaprastai gražioje vietoje 1973-iaisiais oficialiai atidarytas jo muziejus jau keturis dešimtmečius traukia lankytojus iš visos Lietuvos.
A. Petrausko muziejų sudaro kompleksas pastatų – autentiška troba, kurioje su šeima gyveno muziejininkas, klėtis, kurioje jis laikė įvairius rakandus. Dar kelios etnografinės trobos atkeltos iš kitur.
Čia yra ir savamokslio kaimo meistro Jono Laužiko sovietmečiu sukonstruotas ir pastatytas originalus geltonas bokštas. Jis stovi ant keturių akmenų, simbolizuojančių pasaulio puses.
Vidinis bokšto interjeras primena sodietiško vežimo ratą su mediniais laiptais į antrą ir trečią aukštą bei apžvalgos aikštelę.
1996 metais uoginietis šį savo rankomis daugybę metų puoselėtą kampelį su visais surinktais eksponatais padovanojo Kupiškio rajono savivaldybei. Uoginių kaime įkurtas muziejus tapo Kupiškio etnografijos muziejaus filialu. Jo rinkiniuose yra 2092 etnografijos, raštijos, fotografijos, dailės, buities, gamtos eksponatai.
Bokšte galima susipažinti su paties A. Petrausko gyvenimu, jo gimtųjų Uoginių istorija, sužinoti, kokie žymūs žmonės kilo iš to kaimo.
Čia rengiamos įvairios kilnojamosios parodos, tad muziejaus lankytojai randa vis ką nors naujo.
Šiuo metu bokšte galima apžiūrėti senovinių skarų parodą „Iš močiutės skrynios“.
Vadovui rūpėjo ne komunizmas
A. Petrauskas gimė ir augo Uoginių kaime. Čia jis baigė pradinę mokyklą, dirbo ūkyje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, šventadieniais giedodavo Antašavos bažnyčios chore.
Sovietmečiu žmonių buvo išrinktas pirmuoju Antašavos kolūkio pirmininku. Jis nenorėjo eiti tokių pareigų, bet prašomas vietos gyventojų sutiko. Šiuos žavėjo A. Petrausko meilė žemei, sąžiningumas, paprastumas.
Kolūkio vadovu tapęs A. Petrauskas nebuvo sovietinis funkcionierius, jis stengėsi palengvinti tuomet itin sunkią paprastų kaimo žmonių dalią, puoselėti tautinę dvasią.
Pirmininkas domėjosi istorija, lietuvių liaudies kultūra, rinko senovinius daiktus, knygas, fotografijas, nepraeidavo pro įdomesnį gamtos kūrinį.
Melioratoriams gilinant Pyvesos upės vagą buvo iškelta daug nuo senų senovės užsikonservavusių medžių ir šaknų. A. Petrauskas juos parsigabeno į sodybą ir pasiėmęs medžio drožybos įrankius pavertė raganomis, vaidilutėmis, drakonais.
Kiekvienam daiktui, bet kokiam eksponatui jis savo sodyboje gerai apgalvodavo vietą.
Pasakojama, kad per vieną bendruomenės susiėjimą A. Petrausko troboje kažkas timptelėjo virvelę, ant kurios buvo jo dukters Onutės pakabinta vyželė.
Šeimininkas ją pakėlė, vėl pakabino ir pasakė: „Nuo šiol čia bus muziejus.“
Pirmuosius lankytojus A. Petrauskas į savo senovinių daiktų pilną klėtį pakvietė 1969-aisiais. Po kelerių metų ekspozicija gavo oficialų muziejaus statusą.
Per keletą dešimtmečių jis sodybą papuošė įspūdingais akmenimis, atgabentais iš aplinkinių laukų.
Sodyboje veši tujų alėja. Ją A. Petrauskas pavadino savo bičiulio rašytojo Juozo Baltušio vardu.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė žino J. Baltušį taip atsiliepus apie savo draugo sukurtą muziejų:
„Daug mačiau muziejų visokių plačiame pasaulyje, o labiausiai sujaudino Uoginių Adomo Petrausko sukaupti etnografiniai turtai. Čia viskas šneka širdžiai ir protui, parodo, kaip mūsų protėvių būta, gyventa, kokį vargą pakelta. Lenkiu galvą prieš mieląjį Adomą Petrauską ir visus geros valios žmones, savo rūpesčiais sutelkusius neįkainojamas vertybes giliam mūsų tautos praeities, jos būdo, jos gražiausių bruožų pažinimui.“
Tragedija nepalaužė
A. Petrauskas kolūkio pirmininku dirbo neilgai. Matyt, prie jo pasitraukimo iš vadovaujamų pareigų prisidėjo ir skaudūs asmeniniai išgyvenimai. Žaibas nutrenkė jo mylimą žmoną Janiną, kuri laukėsi juodviejų antro vaiko.
A. Petrauskas liko gyventi su dukra Onute. Kurį laiką našlys skendėjo sielvarte, tačiau laikas pamažu apgydė sielos žaizdas.
A. Petrauskas dirbo brigadininku, sandėlininku ir vis kaupė senovinius daiktus. Plėsti muziejų jam padėjo vėliau kolūkiui vadovavę Vytautas Notkus ir Albinas Vaižmužis.
Uoginietis turėjo menininko gyslelę, labai mėgo drožinėti. Ypač daug jis sukūrė nukryžiuotojų. Vienoje iš klėčių veikia sakralinio meno ekspozicija, tarp eksponatų – ir A. Petrausko sukurti darbai.
Muziejaus įkūrėjas vertino ir juodąjį ąžuolą. Juoduoju vadino todėl, kad ąžuolas buvo ilgai išgulėjęs durpėse Pyvesos upės pakrantėje ir įgavęs tamsią spalvą.
Iš šio medžio kūrėjas padirbo originalius šviestuvus, žvakides, vazas, kėdę, beje, skirtą tik vyrams sėdėti.
Jis pats vedžiodavo svečius po muziejų ir papasakodavo daugybę įdomių dalykų apie kiekvieną eksponatą ir jo kelią į sodybą.
Pavyzdžiui, kad ir apie čia stovintį preferanso stalą, prie kurio turtingi ponai lošdavo iš savo dvarų ir žemių, skrybėlę iš kurmių kailiuku su odiniu dėklu, kažkada priklausiusią kunigui.
Vos tik įžengus į vieną iš klėčių, atkuriančią senovės Kupiškio krašto žmonių buitį, iš karto į akis krinta neaiškios paskirties medinis įrenginys, iš pirmo žvilgsnio primenantis stakles.
Pasirodo, kad iš tiesų tai savotiškas lygintuvas, vadinamas mogliumi. Anuomet tokie būdavo itin turtingų ponų namuose, kur tarnams tekdavo lyginti daug skalbinių.
Galimybė pažinti ir mokytis
A. Petrausko muziejuje vyksta įvairūs edukaciniai renginiai vaikams ir suaugusiesiems. Pernai čia įgyvendintas dar vienas projektas „Aukštaitiška gryčia – Adomo Petrausko muziejuje“. Šiame pastate netrukus bus atidaryta nauja ekspozicija.
Į Uoginius savaitgaliais dažnai užsuka vestuvininkai. Jaunieji nori ne tik gražių fotografijų nuostabiame gamtos kampelyje. Juos čia traukia ir noras pajusti anų laikų kupiškėnų vestuvių dvasią.
Inga SMALSKIENĖ
