Panevėžyje kuriančios dailininkės Dianos Rudokienės tikslas – savo kūryba ne šokiruoti, o skleisti geras emocijas. Dauguma darbų – apie moterį. Paslaptinga, užburianti žvilgsniu paveikslų herojė perteikia, kaip autorė suvokia moteriškumą.
Paslaptinga ir švelni
Kūryba – asmens atspindys. Šį faktą patvirtina D. Rudokienės personalinė paroda „Tapatybė“. Dailininkės kūrinių pagrindinė herojė – moteris. Ne valdinga, agresyvi ar kategoriškai užsispyrusi, o spinduliuojanti paslaptingumu, moteriškumu bei švelnumu. Taip, kaip ir pati autorė.
„Aš – ne feministė. Man patinka, kai vyrai asistuoja, patinka būti ta silpnąja lytimi. Nes ką tada vyrai veiks, jei moterys suvyriškės, ims pačios, pavyzdžiui, duris atsidarinėti? Man patinka būti moterimi: švelnia, trapia, pažeidžiama. Gal todėl, kad mano vyras toks stiprus. Iš kitos pusės, jei mane užgautų, įžeistų – prabustų kovingumo jausmas, bet su tuo dar niekada nesusidūriau“, – „Sekundei“ teigė dailininkė.
Parodoje „Tapatybė“ eksponuojamuose darbuose paveikslų herojė – grožio ir jautrumo simbolis. Drobėje pavaizduotame pasaulyje ji – vienintelė valdovė, apsupta įvairių detalių, įgaunančių paslaptingą simbolinę prasmę. Šalia romantiškos svajotojos apsigyvena šunys, katinai, margaspalviai paukščiai.
Kiekvienai detalei suteikiama simbolinė prasmė: paukštis – tarsi žinia, raudonos uogos – meilės ženklas. Krentančios uogos – norai ir troškimai, jas pagavus – viskas išsipildo, o jeigu išsprūsta – taip ir lieka tiesiog mintyse.
„Katinai – tai vyrai, nes jie – laisvi. Kiek moteris prisijaukina savo vyrą, tiek šalia jį ir turi. Kai jis tik pajus, kad nėra mylimas, – išeis“, – detales atskleidžia menininkė.
Tapytoja įsileidžia žiūrovą į savo kuriamos moteriškos tapatybės pasaulį ir tarsi kviečia parodos lankytojus surasti atsakymą į savo tapatumo klausimą.
Menininkų dinastija
D.Rudokienė prisipažįsta, kad dvejonės dėl profesijos pasirinkimo jos niekada nekankino. Mokykloje puikiai sekėsi visi dalykai, tačiau dailės potraukis buvo stipriausias.
„Tėtis norėjo, kad būčiau gydytoja ar teisininkė, bet aš labai jautrus žmogus. Man turbūt būtų sudėtinga spręsti, ar asmuo kaltas, ar nekaltas. Įsigilinčiau į smulkias detales ir byla ilgai užsitęstų. Gydytoja būti galbūt ir norėčiau, bet bijau kraujo. Taigi, pasirinkau meną ir dabar tikrai nesigailiu“, – pasakojo dailininkė.
D. Rudokienė baigė Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. – Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą. Šiuo metu gana daug laiko skiria darbui su jaunaisiais menininkais – yra Panevėžio dailės mokyklos mokytoja.
„Dirbu su jaunais žmonėmis. Ir kaskart vis stebiuosi, kokių talentingų vaikų yra. Tai mane įkvepia. Sako, kad jie iš mūsų mokosi, bet ir mes galime daug ko iš jų išmokti“, – mano D. Rudokienė.
Tiek moters darbas, tiek šeima susieta su menu: jos vyras – dailininkas Tomas Rudokas. Dukra Marija yra Vilniaus dailės akademijoje antrakursė. Menininkė juokauja, kad susidaro visa menininkų dinastija, nes vyro brolis su žmona – taip pat dailininkai.
„Labai paprasta tokioje aplinkoje, nes mes visi kalbame viena kalba, – pažymi D. Rudokienė. – Tačiau mūsų darbai – skirtingi. Mano ir vyro darbus galbūt vienija tik estetikos jausmas. O dukra kitokia. Net nenorėčiau, kad būtume vienodi, juk esame skirtingos asmenybės. Veido bruožai gal ir panašūs, bet mūsų kūryba – savita“, – teigė dailininkė.
Nuo grafikos prie tapybos
D. Rudokienė dailininkės karjerą pradėjo nuo grafikos darbų. Juose įvairiausiomis detalėmis autorė pasakodavo istorijas, o žiūrovas jas galėjo interpretuoti savaip. Panevėžietė 2001 metais įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.
„Visą laiką buvau krapštukė. Estetė iki kaulų smegenų, – sakydavo dėstytojai. Studijų laikais sekėsi tiek grafika, tiek tapyba. Tiesiog tuo laiku daugiau linkau į grafiką, tad ir pirmieji mano darbai – grafiniai piešiniai. Tačiau atėjo laikas ir užsimaniau spalvų, atsibodo krapštytis, norėjosi ko nors kito“, – prisimena dailininkė.
D. Rudokienės tapyba vis dar išliko grafinė, neparemta lietuviška tapybos tradicija. Darbams būdingas aiškus ritmas, subtili grafinė linija ir išgrynintas piešinys, detalės, norma virtęs švarus, akiai malonus koloritas, tai gana reta šiuolaikinėje lietuvių tapyboje.
Pasak autorės, pradėjus tapyti atsivėrė galimybė išvykti į plenerus, jie suteikia itin vertingos patirties. „Pleneruose galbūt darbų padarai ne tiek, kiek norėtum, bet idėjų pasikrauni ilgiems mėnesiams.
Labai sveika išvažiuoti, pamatyti kitus, parodyti save ir palyginti su kitais, kitame kultūriniame kontekste. Reikia išeiti į lauką plačiąja prasme, pasižiūrėti, ką daro kiti“, – apie plenerų naudą sako dailininkė.
Paroda – tarsi gimtadienis
Menininkė stengiasi aktyviai dalyvauti ir tarptautiniuose, ir Lietuvoje vykstančiuose pleneruose, projektuose, grupinėse parodose.
Pasak D. Rudokienės, personalinė paroda menininkui tarsi gimtadienis. Susirenka draugai, pažįstami, aptariami metų darbai. Parodos verčia nerimauti ir tam reikia pasiryžti, tačiau visos jos svarbios ir reikšmingos.
Vienas iš svarbiausių dalykų tai, kad paroda – galimybė pamatyti visus savo darbus vienoje erdvėje ir išgirsti įvairių nuomonių apie juos.
„Kartais po parodos prieina nepažįstamos moterys, sako, kad joms patinka mano kūryba, kad seka mano darbus. Tada pagalvoji, kad darai ne dėl savęs, ne tam, kad krautum darbus į spintą, o žmonėms, ir yra tokių, kuriuos ta kūryba džiugina“, – samprotauja menininkė.
Viena iš labiausiai D. Rudokienei įstrigusių užsienyje organizuotų parodų – praėjusiais metais surengta Minske. Šioje parodoje juodu su vyru buvo kviestiniai svečiai. Panevėžiečių darbai Nacionalinėje bibliotekoje buvo eksponuojami kartu su menininkų iš Venesuelos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos bei Estijos kūriniais.
„Įspūdį padarė ir darbų kiekis, ir erdvė, kurioje vyko paroda.
Taip pat buvo pakviesti menotyrininkai. Kai visai kitame krašte menotyrininkas apibūdina tavo darbus, jis pamato tokių dalykų, kurių net pats nepastebi“, – sako D. Rudokienė.
Kūryba virtuvėje
D. Rudokienės darbai dažniausiai gimsta namuose. Jaukiai įsikūrusi virtuvėje moteris visą rytą skiria savo kūrybinėms idėjoms įgyvendinti.
„Kadangi esu estetė, tai draugės juokiasi, kad mano darbo vietoje viskas kaip vaistinėje. Virtuvėje daug vietos nėra, taigi reikia taip viską sudėlioti, kad tilptų“, – šypsosi D. Rudokienė.
Anot menininkės, darbas namuose turi savo privalumų. Kadangi vyras į darbą išvyksta rytais, o dukra studijuoja kitame mieste, visą rytmetį ji gali atsidėti kūrybai.
„Atsikeliu, užsikaičiu kavos ir vis prieinu prie savo darbo. Galiu įsijungti muziką ir ilgai, ilgai žiūrėti į jį. Ta ramybė, buvimas namie, kai nieko nėra, tik aš… Tokio ryto laiko niekam neatiduočiau“, – atvirauja D. Rudokienė.
Vienintelis darbo namuose trūkumas tas, kad negalima kurti didelių paveikslų. Tad netolimoje ateityje dailininkė planuoja kūrybą perkelti į dirbtuves. Menininkė mano, kad naujoje erdvėje sukurti darbai vėl bus šiek tiek kitokie. Galbūt nesikeis tik paveikslų perteikiamos emocijos.
„Tapyba nėra mano tiesioginis darbas, į kurį kiekvieną rytą turiu eiti. Tai mano laisvas pasirinkimas. Aš mėgstu estetiškus dalykus, gerus žmones, šypsenas. Man nepatinka triukšmas, destrukcija, purvas ir neigiama energija. Tapau tik tai, ką jaučiu, ir visuomet noriu darbais žmones džiuginti“, – pasakoja menininkė.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ
