G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, suorganizavusi žymiojo dailininko S. Eidrigevičiaus susitikimą su gyventojais, buvo suplanavusi vieną atrakciją. Tačiau ją ekscentriškasis menininkas ignoravo.
Ignoravo užuominą
Praėjusį penktadienį į Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką su meno mylėtojais susitikti atvykęs Lenkijoje gyvenantis pasaulinio garso dailininkas Stasys Eidrigevičius nešykštėjo siurprizų.
Šnekučiuodamasis su bibliotekos direktore Rima Maselyte jos kabinete jis per mažiau nei pusvalandį ant sienos nupiešė paveikslą, padovanojo įvairių leidinių apie savo kūrybą bei kitų autorių darbų, prie kurių pridėjo savo ranką, plakatų, o vakare gausiai susirinkusiai auditorijai, be kita ko, parodė multiplikacinį filmą, sukurtą pagal jo piešinius.
Tačiau bibliotekininkų jam paruoštą siurprizą menininkas, sąmoningai ar ne, ignoravo, tuo nuliūdindamas ne tik bibliotekos darbuotojus, bet ir kai kuriuos savo kūrybos gerbėjus.
Susitikimo, skirto S. Eidrigevičiaus Dailės akademijos baigimo 40 metų sukakčiai pažymėti, pradžioje bibliotekininkai specialiai tarmiškai kreipėsi į garbų svečią. Tai buvo užuomina, kad tikisi iš jo išgirsti tokią pat šnektą.
Panevėžio rajono Mediniškių kaime gimęs dailininkams, pasak R. Maselytės, labai gražiai kalba tarmiškai ir taip neretai elgiasi per įvairius susitikimus Vilniuje.
Pavyzdžiui, viename renginyje jis pralinksmino publiką su savo kraštiečiu kompozitoriumi Broniu Kutavičiumi bendraudamas panevėžietiškai.
Tad bibliotekos vadovė tikėjosi, kad kūrėjas ir šį vakarą pasiduos linksmai provokacijai, tačiau jis kažkodėl nesureagavo.
Su auditorija dailininkas kalbėjosi taisyklinga bendrine kalba.
„Toks jau S. Eidrigevičius – jeigu duodi užuominą, padarys atvirkščiai“, – juokėsi bibliotekos direktorė.
Prisiminė savo literatūros mokytoją
Įvairiose pasaulio šalyse kuriantis dailininkas, grafikas, fotografas ir režisierius per susitikimą nesistengė publikai referuoti, kiek ir kokių darbų yra sukūręs per keturias dešimtis metų.
Jis trumpam nuklydo į praeitį, prisiminė savo kelio į dailę pradžią. Kaip pasakojo S. Eidrigevičius, jo gabumus piešti mokykloje įžvelgė braižybos mokytojas ir paskatino stoti į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune.
Į jį studijuoti odos meninį apdirbimą atvyko būdamas 15-metis. Tuomet vaikinas nelabai įsivaizdavo, kas tas menas.
Kurį laiką S.Eidrigevičius apskritai nežinojo, kas jį labiau traukia – dailė ar literatūra.
Mokantis technikume labai didelę įtaką padarė jo literatūros mokytoja Eugenija Lašienė. Menininkas ją vadina viena didžiųjų savo mūzų. Su šia moterimi dailininkas nenutraukė ryšių iki pat jos mirties. Mokytoja atvykdavo į jo parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, juodu apskritai daug kalbėdavosi apie gyvenimą.
Po kiekvieno susitikimo su E. Lašiene dailininkui atrodydavo, kad pedagogė norėjo, bet nespėjo jam pasakyti dar kai ko svarbaus.
„Eugenija išėjo tą paslaptį nusinešdama į nebūtį“, – apgailestavo jis.
Pirmasis S. Eidrigevičiaus ekslibrisas buvo skirtas jo literatūros mokytojai. Vėliau ekslibrisai tapo labai reikšminga jo įvairialypės kūrybos dalimi.
Dailininkas pasakojo, kad jaunystėje jį nuolat kamavo klausimas: kas gi yra menas? Norėjimas žinoti atsakymą nuvedė ir į tuometį Dailės institutą, kuriame jis studijavo grafiką ir tapybą. Institute piešimas jam atrodė per daug akademiškas, varžantis fantazija, jis netilpo ir nenorėjo tilpti į nustatytus rėmus, todėl nuolat ieškojo naujų saviraiškos būdų.
Menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė yra labai tiksliai apibūdinusi S. Edrigevičiaus kūrybą. Ji sakė, kad menininko saviraiška netelpa į akvarelės, piešimo, tapybos, fotografijos žanrą. Pasak jos, menininko kuriami koliažai, instaliacijos, literatūriniai tekstai, spektakliai jungia pačias įvairiausias raiškos formas ir technikas į visumą.
Susitikime su panevėžiečiais S. Eidrigevičius tik dar kartą patvirtino, kad yra žmogus orkestras. Jis trumpai pristatė įvairius paskutinius savo darbus ir projektus, kuriuose teko dalyvauti.
Dailininkas parodė multiplikacinį filmą, kurio veikėjai – jo piešinių herojai. Jame, žinoma, buvo ir garsusis dailininko žmogus su lagaminu, nuo jo į visas keturias puses besidriekiantys keturi keliai.
Šį filmą, kaip ir plakatus, knygas bei kitą atsivežtą medžiagą, S. Eidrigevičius dovanojo bibliotekai.
Svajoja apie muziejų gimtinėje
R. Maselytė sakė, kad biblioteka sukaupusi didžiausią S. Eidrigevičiaus rankraščių, eskizų, plakatų kolekciją Lietuvoje.
Direktorės teigimu, menininkas norėtų, kad jo gimtajame kaime būtų įkurtas muziejus.
„Japonijoje jam yra muziejus, o Lietuvoje, Panevėžio rajone, iš kur jis kilęs, nieko nėra. Kodėl apie tai nepamąsčius? Galbūt biblioteka irgi galėtų prisidėti“, – svarstė ji.
Pasak R. Maselytės, šalies menotyrininkai S. Eidrigevičių vadina žinomiausiu Lietuvos dailininku užsienyje. Biblioteka stengiasi kiek įmanoma dažniau pasikviesti menininką į Panevėžį ir suteikti jo gerbėjams galimybę pabendrauti su menininku akis į akį.
Tiesa, praėjusį penktadienį auditorijai aiškiai buvo per mažai dailininko susitikimui skirtos valandos.
„Viskas, jau viskas“, – juokdamasis kelis kartus pakartojo S. Eidrigevičius aiškiai dar kažko iš jo laukiantiems ir neketinantiems pakilti panevėžiečiams.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
