Garsaus rokiškėno tautodailininko Roberto Žaliuko darbai – tarsi novelė, pasakojanti vis kitą gyvenimo istoriją ir vedanti į nesibaigiančius ieškojimus ir atradimus.
Vaikystės miestas
Menininko įvairialypiais koliažais lyg gyvomis medžio skulptūromis ir kitais darbais dabar gali pasigrožėti ir panevėžiečiai apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos „Galerijos 2-asis aukštas“ erdvėse. Kaip teigė parodos autorius, į Panevėžį jį atvijo sentimentai ir miesto, kuriame augo ir subrendo kaip asmenybė, nostalgija.
Kaip „Sekundei“ pasakojo R. Žaliukas, idėja surengti parodą Panevėžyje kilo dar vasarą, bet vis dvejojęs, kuo galėtų nustebinti panevėžiečius. Tačiau, prisipažino autorius, labiausiai nustebintas liko jis pats.
„Parodą pradėjau rengti dar vasarą ir atrodė, kad neturėsiu ką parodyti, bet atvežiau šiokių tokių lauktuvių, tikiuosi, kad nustebinsiu parodos lankytojus. Pirmą kartą parodoje pristatomi koliažai iš pjauto marmuro ir metalo.
Dabar esu tikras provincialas. Kai vykau į Panevėžį, maniau, kad nieko šiam miestui nebejausiu, bet buvo kitaip. Panevėžį palikau daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius, čia prabėgo geriausi mano gyvenimo metai, todėl sentimentai šiam miestui liko labai stiprūs. Maniau, kad Panevėžys išsitrynė iš atminties, bet atvykus čia tarsi atgijo visi prisiminimai, užplūdo tik šilti jausmai“, – pasakojo ilgokai Aukštaitijos sostinėje gyvenęs menininkas.
Jo teigimu, meno, grožio, estetikos trauka susiformavo būtent Panevėžyje, ir kurti, paskatintas dabartinės J. Balčikonio gimnazijos mokytojo Juozo Voverio, pradėjo Panevėžyje.
„Esu žemaitis, gimęs Rietave, prie gražiausio ir didžiausio Lietuvoje Oginskių įkurto parko, tačiau augau, mokiausi ir daug metų dirbau Panevėžyje.
Manau, tas kūrybiškumas yra įgimtas. Būdavo, kai rasdavau truputį laisvo laiko, sėsdavau autobusan, vežančian į Vilnių, klajodavau mažomis jo gatvelėmis, aplankydavau visas veikiančias parodas. Ir koks laimingas grįždavau namo“, – į prisiminimus leidosi R. Žaliukas.
Prisijaukino medį
Menu tautodailininkas domėjosi jau nuo mažų dienų. Nors savo senelį, garsų Žemaitijos klumpių drožėją, jis prisimena tik gulintį ligos patale ir jau nebegalintį vaikaičiui perduoti drožybos paslapčių, jų šeimoje buvo nuolat kalbama apie liaudies meną.
„Senelį mačiau suparalyžiuotą, gulintį lovoje, jis apie drožimą man nieko negalėjo papasakoti, nemačiau ir jo darbų, tačiau mano baba, kaip žemaičiai sako, man pasakojo, kad senelis droždavo klumpes ir žaislus vaikams. Mano vaikystės laikais Žemaitijoje klumpės buvo pagrindinis apavas. Dar ir dabar menu, kad Rietavo turguje ant sukeltų vežimų ienų būdavo klumpių kalnai“, – pasakojo menininkas.
Klumpės netapo pagrindiniu R. Žaliuko meno objektu, bet tai padėjo jam prisijaukinti medį. Jo darbai ne tik apkeliavo Lietuvos viešąsias erdves, bet ir buvo eksponuojami Prancūzijoje, Vokietijoje, beveik visose Rytų Europos šalyse, net Vietname ir Meksikoje.
Tautodailininkas sugeba medį paversti tobulu meno kūriniu, be to, ši medžiaga – jo gyvenimo dalis. Prieš keturis dešimtmečius palikęs Panevėžį ir persikėlęs į Rokiškio rajono nuošalų Juodupės miestelį, savo rankomis susirentė medinę trobelę. Nors pats menininkas juokauja, kad dabar yra tikras provincialas, vasaromis jo sodyboje tuščia nebūna – nuo miesto šurmulio pavargę poilsiautojai dažnai užsuka pasigrožėti, kokie šedevrai čia gimsta. Jo sodyba yra virtusi savotišku muziejumi po atviru dangumi.
Gyvenimo variklis – ieškojimai
R. Žaliukas yra žinomas ne tik kaip auksinių rankų meistras, iš medžio galintis išdrožti bet kokią gyvenimu pulsuojančią skulptūrą, bet ir kaip tautodailininkas, atgaivinęs prieš daugiau kaip du šimtus metų Japonijoje gyvavusį ukibori drožybos būdą. Jį ir dabar dar naudoja kurdamas įvairias skulptūras.
„Su medžiu dirbu labai daug, todėl beveik visas technologijas buvau perpratęs ir taikiau. Kartą gydytojas Saulius Venslauskas manęs paprašė padaryti vieną darbą, nuo to laiko ukibori būdą naudoju kurdamas puošybos elementus“, – sakė medžio drožėjas. Jo teigimu, iki mūsų dienų išlikę rašytiniai šaltiniai byloja, kad nėra aišku, kada Japonijoje atsirado ukibori drožybos technologija, tik spėjama, kad tai galėjo būti prieš gerus du šimtmečius. Technologija, išaugusi iki pakabučių drožimo mokyklos, dabar yra sunykusi, tik pavieniai entuziastai ją taiko, tarp jų – ir R. Žaliukas.
Ne tik medis, bet ir kitos medžiagos paklūsta tautodailininkui, tačiau jis prisipažįsta savęs dar neatradęs. R. Žaliuko teigimu, kai pajus, kad atrado tą vienintelį žanrą, kaip menininkas bus miręs.
„Kūryboje savęs neatradau iki šiol. Ne vienas žanras išbandytas, bet esu iš tų neramių žmonių, ieškančių savęs visur ir visada. Man kūrybos džiaugsmą teikia pats ieškojimo momentas“, – prisipažino R. Žaliukas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
