Lapkričio 14 dieną į pirmąją popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Tikėjimo metų konferenciją, kuri buvo organizuota Panevėžyje, atvyko kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Atvyko ne tik aukoti mišių ir sakyti homilijos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Brolis Julius atvežė dovaną Panevėžio kraštotyros muziejui.
Ta dovana – tai angelas, ilgai kabojęs ant vienuolio celės sienos ir, tikėtina, ne vienerius metus globojęs jį. Mėgstančiam senąją medinę liaudies skulptūrą ir tikrai suprantančiam jos vertę broliui Juliui pasirodė, kad tikroji šio angelo vieta – būtent mūsų muziejuje.
Vasario 16-osios proga lankęsis muziejuje brolis Julius pasidžiaugė atnaujinta ekspozicija „Kryždirbystė Aukštaitijoje“, o vartydamas katalogą „Sakralinė medžio skulptūra Panevėžio kraštotyros muziejuje“ nustebo jame pamatęs savo namuose Vilniuje turimo angelo antrininką. Lygiai toks pat angelas, tarsi turimo brolis, žvelgė iš muziejaus medinių liaudies skulptūrų katalogo: klūpantis, pamaldžiai sunertomis rankomis, sidabro spalvos drabužiu, aukso spalvos sparnais.
Muziejuje esantis „Klūpantis angelas“ (PKM 1885) yra nežinomo XIX a. skulptoriaus, patekęs į muziejų galbūt su pirmaisiais jo eksponatais – apie 1925 m. Kadangi per karą sudegė muziejaus inventorinės knygos, tad nėra žinoma, iš kokios Panevėžio krašto kapų koplyčios ar medinės bažnytėlės šis angelas pateko į muziejų. Iš to, kad jis turi postamentą ir vaizduojamas klūpantis šonu, akivaizdu, jog tai altoriaus angelas, kuris niekada nebūna vienas, o turi savo porą, atsigręžusią į ją kitu šonu. Angelo porą brolis Julius prieš kelerius metus įsigijo Vilniuje, sendaikčių turguje ant Tauro kalno. Kaip vienuolis sakė, jį pakerėjo labai žmogiška klūpančio angelo veido išraiška, joje brolis pranciškonas įžvelgė daug sielvarto, kančios ir atgailos. Retai muziejaus rinkiniai pasipildo tokiomis vertingomis dovanomis. Esame dėkingi broliui Juliui, kad parskraidino klūpantį angelą pas „brolį“.
Vitalija Vasiliauskaitė, muziejininkė
