Kęstutis Vaičiulis daugeliui pažįstamas kaip ilgametis J.Miltinio dramos teatro vyriausiasis dailininkas bei teatro „Menas“ vadovas ir scenografas. Tačiau mažai kas žino apie menininko aistrą piešti karikatūras. Panevėžio dailės galerijoje duris atvėrė V.Vaičiulio provokuojanti, ironizuojanti, bet labai subtili karikatūrų paroda.
Pakeitė elito nuotraukos
Karikatūros žanras, koks buvo prieš dvidešimtmetį, dabar gerokai sunykęs. Tiksliau – likęs tik jo pėdsakų šešėlis. Panevėžio dailės galerijoje atidaryta teatro „Menas“ vadovo ir vyriausiojo dailininko K.Vaičiulio paroda tarsi nukelia dvidešimt metų atgal, kai bet koks laikraštis ar žurnalas be karikatūrų neįsivaizduodavo savo paskutinio puslapio.
„Kartu su nepriklausomybės atėjimu karikatūra dingo iš laikraščių ir žurnalų. Karikatūros žanrą pakeitė elito nuotraukos ir pasakojimai apie jį“, – ironizavo dailininkas.
Nors šis žanras iš spaudos puslapių pasitraukė, bet jo aktualumas neišblėsęs ir dabar. To puikiausias pavyzdys – viename Prancūzijos savaitraštyje pasirodžiusios pranašo Mahometo karikatūros, dėl jų kilo per visą pasaulį nuvilnijusios pasipiktinimo bangos. Nors tokių audrų K.Vaičiulis ir nebuvo sukėlęs, jo darbai puošė ne vieną tuo metu garsų Lietuvoje laikraštį ar žurnalą: „Literatūrą ir meną“, „Švyturį“, „Nemuną“, „Jaunimo gretas“ ir net patekdavo į užsienio leidinius – įveikdavo vadinamąją geležinę uždangą. Vienas K.Vaičiulio piešinys buvo publikuojamas ir Pasaulio karikatūrų antologijos tritomyje.
„Tik tuo metu labai populiarus žurnalas „Šluota“ ilgai nenorėjo spausdinti mano darbų, todėl juos tobulinau iki begalybės. Buvau tikras krapštukas, tik po kiek laiko mano piešimo stilius po truputį keitėsi, laisvėjo“, – pasakojo dailininkas.
Kaip prisipažįsta menininkas, piešti karikatūras populiariausiems to meto spaudos leidiniams jam, kaip studentui, leido gana patogiai gyventi. Kita vertus, tai buvo ir akstinas kurti, tobulėti.
Karikatūras K.Vaičiulis pradėjo piešti dar vaikystėje. Karjerą pradėjo Šiaulių „Rūtos“ fabriko sienlaikraštyje – dirbo dailininku.
Savo piešiniais jis išjuokdavo girtuoklius ir veltėdžius. Šie buvo nutarę jaunąjį karikatūristą pamokyti kumščiais, tačiau pamatę, kokio amžiaus dailininkas, tik galvą paglostė. Už darbą jis gaudavo 5 rublius ir daug saldumynų.
„Daugiausia piešti karikatūrų pradėjau studijų metais. Už karikatūrą „Literatūrai ir menui“ gaudavau apie 70 rublių. Kaip studentas, buvau žvėriškai turtingas, todėl kai teatre gavau pirmąją algą, buvau sutrikęs: kaip iš jos reikės išgyventi“, – pasakojo teatro „Menas“ vadovas.
Paskutinė paroda
Iš spaudos puslapių po truputį išnykus karikatūros žanrui, K.Vaičiulis apleido savo pomėgį jas piešti. Pasak dailininko, visi geriausi jo darbai, kai tik atsidurdavo laikraščių puslapiuose, stebuklingai dingdavo.
Nors dabar jo kolekcijoje – per tūkstantis karikatūrų, jų viešai parodyti menininkas ilgai neišdrįso.
Tik paskatintas Dailės galerijos direktorės Jolantos Lebednykienės ryžosi plačiajai visuomenei pristatyti savo per daugiau kaip porą dešimtmečių sukauptą kolekciją.
„Kai niekas nebespausdino karikatūrų, nebeliko ir tikslo jų piešti.
Aišku, kartais pokštelėdavo kokia mintis ar idėja, nupiešdavau kokį vaizdelį, bet poreikio atsiduoti karikatūrų piešimui nebebuvo.
Čia kaip ir su fortepijonu: jeigu metus neskambini ir paskui prisėdi, išeina kažkokia marmalynė. Po poros savaičių tik apšyla rankos, o įsibėgėjus net rankinį stabdį reikia užtraukti.
Dažnai pagalvodavau apie galimybę surengti savo darbų parodą, bet tai ir likdavo mintyse. Netyčia apie tai leptelėjau J.Lebednykienei, tai teko organizuoti“, – sakė K.Vaičiulis. Jis tvirtino, kad tai pirmoji po ilgo laiko ir paskutinė paroda.
Pirmoji personalinė paroda buvo surengta dar studijuojant Vilniaus dailės institute. Tuomečiame „Vilniaus“ kino teatre, kaip juokauja menininkas, parodą surengė norėdamas „pasimandravoti“. Vėliau teko savo darbus eksponuoti įvairiose karikatūrų parodose. Patekti į ekspozicijų sales buvo gana sudėtinga, o jeigu jos buvo už „geležinės uždangos“ – išvis sunkiai įmanoma. Tačiau K.Vaičiulio darbais susidomėjo Vokietijoje leidžiamas satyrinis žurnalas „Pardon“, bet bendradarbiavimas buvo neįmanomas dėl saugumo tarnybų spaudimo.
Pasijuokia iš visuomenės ydų
Dailės galerijoje eksponuojama apie 200 K.Vaičiulio darbų. Juos dailininkas atrinko pats. Anot menininko, karikatūras piešti skatina ne tik gyvenimo realijos, skauduliai ar komiškos situacijos, nesusipratimai, bet ir šis tas daugiau. Piešti gali beveik visi, tačiau karikatūras – vienetai.
„Šiaip prisėsti ir nupiešti karikatūrą būtų be galo sudėtinga, reikia įkvėpimo, kad dievulis šiek tiek teptelėtų“, – šypsojosi K.Vaičiulis.
Kaip pasakojo parodos autorius, jam svarbi ne tik pati idėja, bet ir jos įgyvendinimas. Karikatūristas daug dėmesio skiria detalėms: kokiais raštais siuvinėtos kojinės, kokia drabužių tekstūra ar net veido mimikos raukšlės. O temų spektras ypač platus: nuo dešimties Dievo įsakymų iki amžinųjų vertybių.
„Pagrindinės temos, kurios mane domina, yra amžinosios meilės, ištikimybės, draugystės problemos, įvairūs paklydimai. Esu padaręs net visą ciklą karikatūrų Dekalogo tema. Biblija yra knygų knyga, kurioje aprašytos visos temos, o kitur yra tik šių temų variacijos.
Politika man yra nuobodus, vienadienis reikalas. Pavyzdžiui, koks politikėlis „apsikakojo“, bet po penkerių metų niekas nebeatsimins nei to politiko, nei jo poelgio. Aišku, politikoje yra ir amžinųjų temų, kurios liks aktualios ir po penkerių, ir po penkiasdešimties metų“, – teigė K.Vaičiulis.
Menininkas įsitikinęs, kad karikatūra yra nesenstantis ir visada aktualus žanras, leidžiantis su humoru ar lengvai pasišaipant pažvelgti į kai kurias visuomenės ydas ar žmonių poelgius.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
