Nepaprastai darbšti, pasišventusi tautinio šokio sklaidai ir puoselėjimui, šimtus vaikų ir jaunimo išmokiusi, daugybę šalių apkeliavusi choreografė, Lietuvos kultūros žymūnė, Panevėžio bendruomenių rūmų vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblio „Grandinėlė“, pagyvenusiųjų liaudiškų šokių ansamblio „Linas“ ir vyresniųjų šokių kolektyvo „Miestelėnai“ vadovė Zita Rimkuvienė pažymi veiklos 35-metį.
Pažymi veiklos 35-metį
Kaip sako Zita, gyvenime ji turėjo tris mokytojus: skambaus balso šviesaus atminimo motiną, maestro Juozą Miltinį ir Klaipėdos universiteto dėstytoją, prof. Juozą Gudavičių.
Prieš 44-erius metus Z.Rimkuvienė atvyko į tuometę Panevėžio sporto mokyklą internatą (dabar – Senvagės pagrindinė mokykla) treniruotis sportinės gimnastikos. Pirmoji pažintis su šokiu buvo po metų – 1969-aisiais ji dalyvavo respublikinėje moksleivių meno ir sporto šventėje Vilniuje, sportinės gimnastikos parodomojoje programoje.
Gimnastika Zitai be galo patiko, tačiau šios specialybės, nors ji treniravosi nuo pat vaikystės, nepasirinko.
Besimokydama Panevėžyje Zita sėkmingai baigė dramos teatro studiją pas maestro Juozą Miltinį. Ji galėjo būti ir aktore arba trenere, tačiau šių profesijų nepasirinko, o paskatinta vyresnės sesers įstojo mokytis į Klaipėdą. Baigusi Menų fakultetą, įsigijo baletmeisterės pedagogės specialybę.
Įkūrė kolektyvą
Laikotarpį nuo 1977-ųjų diplominės praktikos iki 2001-ųjų, dirbdama Panevėžio statybininkų kultūros ir sporto rūmuose ir Laisvalaikio centre Zita pavadino trumpai: užkampio laimė… Tačiau tie metais buvo patys gražiausi, patys kūrybingiausi, nes šiuose rūmuose Zita įkūrė vaikų ir jaunimo šokių kolektyvą, jam 1992 metais buvo suteiktas „Grandinėlės“ vardas.
Čia vyko pirmieji koncertai, pirmieji organizuoti renginiai, pirmosios išvykos į respublikines ir pasaulio lietuvių dainų šventes, į tarptautinius šokių festivalius, į respublikinius šokių konkursus, tokius kaip „Pora už poros“ ir „Aguonėlė“, kur Zitos vadovaujami šokių ansambliai „Grandinėlė“ ir „Linas“ tapo diplomantais.
Nuo 1987 metų Z.Rimkuvienė aktyviai įsisuko į dainų švenčių rengimą ir buvo net šešių dainų švenčių šokių dienos baletmeisterė.
Veiklos netrūko
Z.Rimkuvienė nuo 1991 metų kasmet Panevėžyje pradėjo rengti suaugusiųjų liaudiškų šokių festivalį „Dar ratą ratelį“. Per dvidešimt metų jame pasirodė beveik visi Lietuvos suaugusiųjų šokių kolektyvai ir ansambliai. Nuo 1991-ųjų iki 2010-ųjų ji kartu su miesto Savivaldybės Ekologijos skyriumi organizavo renginių ir koncertų ciklą, skirtą Pasaulinei Žemės dienai, nuo 2004-ųjų kas dvejus metus Zita rengia tarptautinį šokių festivalį „Prie Nevėžio“, nuo 2007-ųjų – regioninius vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių festivalius „Saulele, kelk“, „Saula riduolėla“ bei daugelį kitų, o surengtų koncertų artėja prie dviejų tūkstančių.
Kita ryški Z.Rimkuvienės veikla yra dalyvavimas tarptautiniuose šokių festivaliuose bei pažintis su Europa. Visa tai prasidėjo kartu su Sąjūdžiu –1989-aisiais, kai tuometės AB „Linas“ vyresniųjų šokių ansamblis išvyko į pirmąjį tarptautinį šokių festivalį Bielsko Bialoje (Lenkija).
Tada, Lietuvos trispalvę paslėpę tautinių kostiumų maiše, Z.Rimkuvienės vadovaujami šokėjai nedrąsiai pravėrė Europos festivalių duris ir pirmą kartą startavo su kitais Europos šalių šokių kolektyvais. O kitais metais Z.Rimkuvienės vadovaujamas Panevėžio statybos tresto jaunimo tautinių šokių kolektyvas sėkmingai pasirodė Estijos dainų šventėje ir su visais dalyviais žygiavo laisvės siekio įaudrintomis Talino gatvėmis.
1989–2012 m. Z.Rimkuvienės vadovaujamų ansamblių „Grandinėlė“ ir „Linas“ šokėjams plojo daug Europos ir pasaulio šalių žiūrovų – Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Čekijos, Slovakijos, Austrijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Turkijos, Bulgarijos, Kipro, Maroko, Makedonijos, Sardinijos, Anglijos, Šiaurės Velso, Švedijos, Meksikos, Kanados, Argentinos, JAV ir kt.
Įvertino
Už aktyvų ir kūrybingą darbą su vaikais ir jaunimu, už tautinio šokio sklaidą Z.Rimkuvienė apdovanota Lietuvos choreografijos premija (1994), Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės medaliu (2000), LLKC ir Dainų švenčių fondo nominacija „Aukso paukšte“ (2003), nominacija „Metų panevėžietė“ kultūros ir meno srityje (2009).
Per 35-erius veiklos metus Z.Rimkuvienės įskiepyta meilė tautiniam šokiui nenuėjo veltui… Daug buvusių auklėtinių – šokių ansamblio „Grandinėlė“ šokėjų – tęsia mėgėjišką veiklą Lietuvos ir išeivijos lietuvių šokių kolektyvuose ar yra pasirinkę choreografijos specialybę bei sukūrę naujas šokių grupes. O svarbiausias choreografės tikslas – iš mažo žmogučio išaugini ne tik puikų šokėją, bet ir dorovingą, judesio, muzikos bei gražių tarpusavio santykių sušildytą žmogų, kuris skleistų gėrį ir grožį kitiems. Juk šokis – tai sielos švytėjimas, tai jausmų gelmė, tai menas, kuris nepaiso kalbos ir amžiaus ribų.
Aistė Šlamutytė
