Kurianti objekto meną jauna pedagogė į nesėkmes žiūri su šypsena. Panevėžio dailės mokyklos mokytoja tiki, kad neverta pavydėti sėkmės paukštę sugavusiesiems ir nereikia liūdėti, kai pačiam kas nors nepavyksta. Pasak moters, reikia tikėti, nesidairyti į šalis, tada laimė pro šalį nepraeis.
Vaškinės figūros
Pirmą kartą savo darbus pristačiusi Panevėžio dailės galerijoje Kristina Palivonė iš karto buvo pastebėta. Unikalią instaliaciją „Grįžtant į vaikystę“ iš kūdikio drabužėlių sukūrusi menininkė pakerėjo ne tik mažylius auginančius tėvus, bet ir tuos, kurių vaikai jau patys susilaukė atžalų.
Iš parafino sukurta ryški kompozicija iš tolo traukė prieiti, pažiūrėti ir paliesti neįprastus drabužėlius.
Savo darbui menininkė panaudojo sutuoktinio motinos išsaugotus jo ir dukterėčių drabužėlius. Merkė tuos gaminius į įkaitintą parafiną ir vėliau formavo taip, tarsi juose būtų kūdikio kūnelis.
Pašnekovė prisipažįsta, kad vaikystėje ilgais vakarais mėgo žaisti su vašku.
„Būdavo, kad dingdavo elektra. Tada aš žaisdavau su žvake. Vis grįžtant į vaikystę, kartkartėmis prisimenant, norėjosi užfiksuoti, kad nėra vaikų, o yra drabužėliai. Man patinka žvakių šviesa, išsiliejęs vaškas ir tai, kas lieka iš jo“, – pasakoja menininkė.
Drabužėlių kompoziciją pedagogė papildė ir vaškuotais vaisiais. Kristina pasakoja, kad paties proceso metu mintimis grįžo į vaikystę, todėl ši kompozicija jai labai miela.
Kaip tvirtina K.Palivonė, labiausiai jai patinka dirbti su parafinu, vašku, medžiagomis, iš kurių galima sukurti objekto meną. Būtent todėl pasirinkusi keramiko specialybę.
„Kai pirmą kartą paėmiau molį ir pradėjau jį sukti, buvo toks neįprastas jausmas. Jis vėliau mane traukte įtraukė“, – šypsosi pašnekovė.
Nemėgsta girtis
K.Palivonė augo apsupta menininkių – audėjos motinos ir tetos, kuriančios dirbinius iš gintaro. Pasak pedagogės, dar mokykloje jos talentą pastebėjo mokytoja.
„Kiek pamenu, piešdavau nuo vaikystės. Turbūt kitaip ir nebuvo įmanoma: kai augau, mane supo meniškos sielos artimieji. Mokytoja pastebėjo, kad man sekasi, todėl skatino. Pati esu iš tų žmonių, kurie nesistengia patys pasirodyti, jei niekas neparagina“, – atvirai kalba Kristina. Menininkės darbai iki šiol puošia jos buvusią mokyklą.
„Mokytoja pamatė, kad galiu piešti, ir pasiūlė papuošti sienas“, – pasakoja ji. K.Palivonė dar mokykloje galvojo studijuoti pedagogiką, tačiau vėliau Kaune baigė keramiką. Nors dabar dirba dailės mokytoja, tačiau prisipažįsta, kad ją domina įvairi veikla.
„Mano nuomone, menininkas neturi apsiriboti viena sritimi. Aišku, visko neįmanoma aprėpti, bet ir keramika, ir dailė, ir mokytojavimas mane žavi“, – neslepia pašnekovė.
Patinka estetika
Menininkė prisipažįsta, kad kurdama pirmiausia galvoja ne apie konkretų daiktą, ne apie rezultatą, kurio nori, o apie medžiagą. Jos teigimu, paėmusi į rankas molį ar kitą medžiagą ima eksperimentuoti.
„Man patinka dirbti su bet kokia medžiaga. Paėmusi ją į rankas, žaidžiu, bandau, o vėliau žiūriu, kas išeina. Kartais, aišku, ir nepavyksta.
Tada darau viską iš naujo, niekuomet ilgai nesisieloju, kad nepavyko, tik pagalvoju, kodėl taip atsitiko“, – kalbėjo pašnekovė. Ji prisipažino minčių niekuomet nepristinganti, o idėjų pasisemia iš praeities ir dabarties – vaikystės bei jaunystės.
„Iš prigimties esu smalsi, man viskas įdomu, tačiau dabar labiau apgalvoju“, – sako pedagogė. K.Palivonės kūryboje akcentuojama jaunystė – tai, kas autorei šiandien aktualu. Menininkei svarbus ryšys su žmonėmis.
„Man patinka estetiški darbai, todėl pati tokius kuriu. Keramikos mene man svarbu konkretumas, kad matytųsi detalės“, – aiškina jauna kūrėja.
Reikia ramybės
Panevėžio dailės mokykloje dirbanti mokytoja džiaugiasi, kad turi progą savo žinias perteikti motyvuotiems moksleiviams. Pabandžiusi dirbti paprastoje mokykloje, ji prisipažįsta, kad nebenorėtų ten grįžti.
„Visada svajojau dirbti dailės mokykloje. Čia mokiniai noriai eina į pamokas, yra motyvuoti, smalsūs, domisi ir klauso, ką jiems sakai“, – pažymi pašnekovė. Ji tikina su vaikais nesanti griežta, leidžianti pasireikšti jų kūrybiškumui.
„Griežtas bendravimas su vaikais gali užblokuoti jų kūrybiškumą, fantaziją, todėl būtina mokinius padrąsinti, paskatinti“, – įsitikinusi K.Palivonė. Nors jauna mokytoja norėtų daugiau dėmesio skirti ir saviraiškai, tačiau tam mažai telieka laiko.
„Sau skiriu savaitgalius ir atostogas“, – prisipažįsta menininkė. Pasak Kristinos, kai kuria, turi būti viena, kad niekas netrukdytų. Todėl plenerai ir simpoziumai jaunos menininkės kol kas nedomina.
„Kai ką nors darau, turiu susikaupti, man reikia ramybės. Galbūt vėliau ir prisidėsiu prie bendraminčių“, – mąsto pašnekovė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
