Jaunatviškas maksimalizmas, kitokių idėjų generavimas ir netradicinis, verčiantis stebėtis požiūris į meną. Visa tai galima išvysti šią savaitę atidarytoje Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos jaunų menininkų parodoje „I go here“.
Tarptautinė paroda
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ šią savaitę buvo atidaryta šiuolaikinio meno paroda. Savo kūrinius pristato Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos jauni menininkai, studijuojantys Londono Goldsmito universitete. Čia galima išvysti dėžę, į kurią turėtų atkeliauti atvirlaiškis iš dykumos, savotišką kelių valandų dienoraštį lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame fiksuojami visi įvykiai ir įspūdžiai, sekiojant paskui savo draugą. Mintį, kad net ir buvimas taip arti kito ir bandymas įsijausti į jo gyvenimą neleidžia pažinti žmogaus vidinio pasaulio, sustiprina garso takelis, kuriame chaotiškai skamba keliomis kalbomis skaitomas dienoraštis.
Spėlioti, kuris vaizdas sukurtas gamtos stichijos, o kuris menininko, verčia dvi šilko atraižų drobės, kurias sieja tinklo motyvas. Klausimų laviną kelia ir fotografijų ciklas, kuriame užfiksuota, kaip V.Žemkalnio gimnazijos gimnazistai reaguoja į mokykloje išpiltą druskos kalnelį.
Pasak parodos sumanytojo panevėžiečio Andriaus Svilio, kiekvienas meno kūrinys, instaliacija žiūrovui turėtų būti ne vien kaip gražus ar negražus objektas, o šis tas daugiau. Ir visa tai turi versti klausti ir ieškoti metafizinių atsakymų.
„Akivaizdu, kad parodos pavadinimas, kaip ir asmens vardas, turi lemiamą įtaką būsimo renginio charakteriui, manieroms ir likimui. Pavyzdžiui, parodos pavadinimas „I go here“ leidžia nuspėti bent tris jos savybes. Visų pirma, jis išsiduoda (o gal apsimeta) esąs pasikviestas iš dialogo. Antra, užsienietiška pavadinimo kilmė reikalauja vertimo ir tampa pirmuoju pratimu prieš įeinant į parodos salę. Pagaliau subtiliai nevykusi pavadinimo formuluotė turėtų suveikti kaip perspėjimas parodos lankytojams“, – atskleidė Andrius.
Šviečiamoji misija
Parodos iniciatorius A.Svilys „Sekundei“ pasakojo, kad idėja ją surengti kilo iš poreikio savo kūrybos vaisiais pasidalyti su kitais ir panevėžiečiams, kurie kultūriškai yra apleisti, atvežti parodyti šiuolaikinio meno atspindžių.
Andrius jau antrus metus studijuoja Londono Goldsmito dailės universitete. Iniciatyvūs jaunuoliai susibūrė į trylikos žmonių grupę. Jos vienas iš tikslų – surengti savo darbų parodą. Pasak jaunojo menininko, Londone yra labai daug įvairių meno galerijų ir galimybių surengti parodą, tačiau jiems, kaip studentams, tai būtų prabanga, nes Anglijos sostinėje už vietą parodai turi susimokėti pats menininkas.
„Taip, Londone galimybių daugiau, bet ten viskas daug kainuoja, o paroda bus eksponuojama geriausiu atveju kelias dienas. Čia, Panevėžyje, mus priėmė be jokio užmokesčio.
Kita vertus, kai gyvenau Panevėžyje, labai mėgdavau ateiti į šią galeriją. Čia ir sienos, ir grindys turi savo dvasią, manau, kad ir mūsų darbai gražiai atrodys šioje erdvėje.
Be to, paroda yra ir šviečiamoji misija. Panevėžyje dažniausiai eksponuojami tradicinio, klasikinio meno darbai, o aš atvežiau kitokių kūrinių – šiuolaikinio meno“, – pasakojo Andrius.
Į parodą jis atvežė penkių draugų ir savo darbų. Pasak vaikino, bendrakursių įkalbinėti darbus eksponuoti jo gimtojo miesto galerijoje nereikėjo. Tik pradėjęs studijuoti Londone Andrius juos supažindino su Lietuva.
Stebėjo reakcijas
Andriaus į Panevėžį atvežtas kūrinys – fotografijų ciklas. Jame vaizduojama, kaip jo buvusios gimnazijos mokiniai reaguoja į dailės mokytojos išpiltą druskos krūvą. Pasak vaikino, sumanymas padaryti druskos kalnelį ir stebėti praeivių reakciją jo galvoje brendo jau seniai. Tik nerado tinkamos vietos šiai idėjai įgyvendinti. Su savo buvusia dailės mokytoja Andrius visada palaikė šiltus santykius, apie šį sumanymą papasakojo jai, ir taip druskos kalnelis atsirado V.Žemkalnio gimnazijoje.
„Mintys buvo mano, o rankos – mokytojos. Jai surašiau visas instrukcijas, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju, deja, ne visų jų laikėsi. Būgštavau, kad gali atsirasti kas nors, kuris norės išmindyti šį kalniuką. Taip ir buvo“, – kalbėjo A.Svilys.
Jo kūrybinio darbo vykdytoja tapusi dailės mokytoja Ilona Žvinakienė pasakojo, kad buvusio auklėtinio kūrybinis sumanymą iš pradžių jai pasirodė kiek keistas, bet patiko, todėl nusprendė pagelbėti.
„Man smagu, kai jauni žmonės kuria, mąsto netradiciškai. Andrius jau mokykloje pasižymėjo netradiciniu požiūriu į meną, nešablonišku ir savitu mąstymu, todėl ir jo idėja man pasirodė įdomi.
Mokyklos rūsyje tarp valgyklos ir laiptų supylėme apie dešimt kilogramų druskos ir kiekvieną pertrauką ėjome stebėti, kaip mokiniai reaguoja į tą kalnelį. Pirmąsias tris pertraukas į druskos kauburį visi tik žiūrėjo, o dar po vienos pertraukos jau radome jį išmindžiotą. Visi klausinėjo, ką tai galėtų reikšti, tada paėmiau popieriaus lapą ir užrašiau, kad tai – konceptualus menas. Dėl šio lapelio gavau iš Andriaus pastabą, nes nusižengiau jo instrukcijoms“, – pasakojo I.Žvinakienė.
Parodoje eksponuojamų nuotraukų cikle galima ne tik stebėti jaunuolių reakcijas, bet ir perklausyti įrašą, kuris atspindi įdomų ir netradicinį kūrybinį eksperimentą.
Įkvėpimas didmiesčio šurmuly
Dar mokydamasis V.Žemkalnio gimnazijoje Andrius išsiskyrė savo kūrybingumu. Vaikinas ne tik puikiai piešė, bet ir rašė įvairius rašinius, interpretacijas. Buvo laimėjęs ir jaunųjų kūrėjų konkurse. Tačiau aukštesnėse klasėse jau žinojo, kad pasuks menininko keliu.
„Mokykloje gerai sekėsi literatūra, bet dabar tas įkvėpimas aplanko retai. Rinkdamasis tolesnį gyvenimo kelią tvirtai žinojau, kad noriu būti menininkas. Aštuonerius metus lankiau Dailės mokyklą. Pasirinkimas atėjo labai natūraliai. Kai pamąstau, ką dar galėčiau daryti, kas man teiktų malonumą, nieko nesugalvoju.
Tų minčių, kaip menininkui nelengva užsidirbti duonai, visada buvo ir bus. Man atrodo, kad ir Lietuvoje kultūra po truputėlį kyla, ir Londone galimybių yra, esu tikras, kad rasiu, kur save realizuoti“, – neabejojo jaunasis menininkas.
Mokslai prestižiniame Londono universitete nebuvo Andriaus svajonė. Kai pradėjo domėtis studijų galimybėmis, jį labiausiai patraukė mokslai užsienyje, tuo labiau kad gerai moka anglų kalbą. Tačiau studijos Londono universitete buvo kiek kitokios nei tikėjosi.
„Girdėjau, kad Anglijos aukštosiose mokyklose neblogos mokymosi sąlygos, todėl ir pasirinkau Londono universitetą. Tiesą sakant, mokslai mane šiek tiek nuvylė, tikėjausi daugiau tradicinių pamokų, pavyzdžiui, kaip piešti natiurmortus, bet ten nieko panašaus nėra. Porą kartų per mėnesį susitinku su savo dėstytoju, parodau jam eskizus, užrašus, aptariame idėjas.
Ten nėra jokių namų darbų, duodama visiška kūrybinė ir veikimo laisvė – gali daryti tai, kas patinka tik tau“, – pasakojo Andrius.
Universitete jį labiausiai žavi galimybė mokytis su studentais iš viso pasaulio, pasisemti daugelio kultūrų atstovų patirties. Ji labai praverčia kuriant šiuolaikinį meną.
„Tokioje aplinkoje mokytis įdomiau, o šurmuliuojantis Londono gyvenimas pilnas įkvėpimo šaltinių.
Norint suprasti šiuolaikinį meną, reikia labai plačios pasaulėžiūros, pravartu jausti jį intuityviai, nes jame visada gali įžvelgti ką nors naujo“, – patarė vaikinas.
A.Svilys prižadėjo, kad panevėžiečiai dar tikrai sulauks jo kitos parodos.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
