Poezijos seržantu vadinamam vienam žymiausių šiuolaikinių poetų Aidui Marčėnui Panevėžys visada išliks savanoriškos tremties miestas, o jo gyvenimo varikliukas – poezija – vienintelis ir tikras dalykas, kuriam aukoja viską – sveikatą, santykius, malonumus. A.Marčėnas dažnam yra didmiesčio kūrėjas ir tik retas žino, kad jis daugiau nei metus gyveno ir kūrė Panevėžyje, čia pasitiko ir Nepriklausomybės aušrą.
Talentą lydi vienatvė
„1991-aisiais paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę sutikau Panevėžyje. Čia rašiau eilėraščius, o atvykau vesti vieną žavią moterį ir su ja susilaukti vaiko. Dabar tas vaikas gyvena Vilniuje, mokosi Muzikos ir teatro akademijoje ir jeigu nieko protingiau nesugalvos, bus aktorius“, – kaip visada ironiškas buvo menininkas.
Praėjusią savaitę panevėžiečius į kūrybos vakarą pakvietęs A.Marčėnas su literatūrai neabejingais poezijos mylėtojais dalijosi savo eilėraščių gimimo stebuklu, gyvenimo įžvalgomis ir kartu su visais žiūrėjo prieš keletą metų sukurtus filmus, kurių pagrindinis ir vienintelis personažas – jis pats.
„Tų filmų nesu matęs, nes nemėgstu žiūrėti, kur esu aš pats. Atrodo, kad kažkoks kitas žmogus atkartoja mano nevalingus judesius. Kita vertus, man tas personažas didelės baimės neįvarė, vis dėlto kiekviename gyvena ir vaikas, ir subrendęs žmogus, ir senis. Šie žmonės skirtingi, bet gyvena manyje. Gali būti keli tūkstančiai ar milijonai manęs apraiškų, ir tai nebus šizofrenija. Nes jie susikabinę rankomis ir mintimis, širdimis ir sielomis.
Kaip fizinis asmuo esu patenkintas tuo, kas esu. Žvelgdamas į praeitį galiu pasakyti, kad nepasikeičiau, likau toks pat, tik apsitrynė kampai ir daugiau atsirado humoro. Jo visada turėjau daug, bet nemokėjau ar nenorėjau to rodyti“, – pasibaigus filmo peržiūrai apie save kalbėjo A.Marčėnas.
Išrinktųjų menas
Humoro ir ironijos sau niekada nestokojantis poetas tikino, kad kūrėjo ar menininko gyvenimas nėra lengvas, nes dažnai kūrybingi žmonės lieka nesuprasti, todėl atsiduria gyvenimo užribyje. Jaunus kuriančius žmones A.Marčėnas ragino nebijoti vienatvės ir kitoniškumo – jis yra talento sinonimas.
„Kūrybingo žmogaus dažnai niekas nesupranta, todėl visas krizes reikia išgyventi vienam ir neapsunkinti kitų. Geriau pačiam kaip šuniui išsilaižyti savo žaizdas.
Man patinka būti vienam. Sigitas Geda tai įvardijo kaip nemokėjimą gyventi. Tačiau man pasivaikščiojimas po beprotnamio kiemą daug mielesnis nei pasisėdėjimas Rašytojų sąjungoje su taure vyno“, – kalbėjo poetas.
A.Marčėnui poezija yra gyvenimo varikliukas ir pilnatvė. Kaip pats teigė, daugiau jokio kito darbo dirbti ir nemokantis, jam reikia, kad kas vadovautų netgi paprastiems darbams. Vienintelis dalykas, kurį sugeba puikiai, – rašyti.
„Mano gyvenimas susideda iš beviltiškų situacijų. Aš nieko nemoku daryti, man reikia, kad kas nors vadovautų, tada galiu dirbti. Vienintelis dalykas, kuriam nereikia vadovauti, – kūryba. Nors ir čia esu tik pagalbininkas, o ta jėga, kuri kuria, reikia tikėtis, yra geroji dvasia.
Apskritai Dievą aš kartais tikiu, o kartais – ne. Kai rašau, man nėra jokių abejonių, kad tikiu, bet šiaip esu agnostikas – tai nereiškia, kad aš Dievą neigiu ar juo netikiu, tai reiškia, kad man jis yra nepažinus. O poezija mane priartina prie jo pažinimo. Kol neatsakysiu į klausimą, kas yra Dievas, tol rašysiu“, – teigė A.Marčėnas.
Pasak poeto, jeigu užsiimi rimta poezija, ji turi būti pats svarbiausias ir vienintelis užsiėmimas, kuriam reikia aukoti viską – sveikatą, santykius. Tai yra įgimta liga ir nuo jos vaistų nėra. Poetai dažniausiai gyvena šia diena, tad materialūs dalykai išblanksta.
„Nėra didesnio stebuklo kaip pats gyvenimas: jo realybė kur kas efektyvesnė nei pats žmogus gali prifantazuoti. O nerašantis poetas yra gana nuobodus žmogus. Kai gali nustebinti pats save, nustebinsi ir kitus. Atsinaujinimas yra būtinas, jei neišsivalysi, liks tik pelenai. Kai knygoje yra bent vienas geras eilėraštis, tai jau atsinaujinimas. Tačiau nebūtų didelė tragedija, jeigu ir nebeskrebensiu, nes jau daug prirašiau“, – filosofiškai buvo nusiteikęs poetas.
Žavi atvirumu
A.Marčėnas įsitikinęs, kad poezija nesensta ir ji bus reikalinga visais laikais. Tačiau ji suprantama ir prieinama ne kiekvienam – poezija pati pasirenka rašantįjį ir skaitantįjį.
„Poezijoje poetas kalba su tavimi, o tu – su kalba. Tai nelengvas dalykas. Skaitytojas irgi dalyvauja tame kūrybiniame procese. Poezija reikalinga ir ji skaitoma. Bet ją skaito tie, kuriuos pasirenka pati poezija. Tai nėra pramoga, tai – prisikėlimas. Bet džiaugiuosi, kad šiais laikais mane šiek tiek supranta“, – kalbėjo A.Marčėnas.
Poeto teigimu, poeziją gali rašyti tik vaikas, nesvarbu, kiek jam būtų metų. O kūryba yra vaikystė, vaiko būsena, sugebėjimas nustebti, džiaugtis ir kiekvieną dieną atrasti ką nors nauja.
Vaikystė yra svarbiausias dalykas, dėl kurio vėliau padaromi visi darbai. O mirtis – didysis slėpinys, be kurio neįsivaizduojama filosofija ir poezija. Todėl meilė ir mirtis – klasikinės poezijos temos.
„Man vaikystė nėra prarastas rojus. Nors tada būta ir nuoskaudų, bet jų kažkodėl neprisimeni. Užaugau tokioje šeimoje ir aplinkoje, kur baisių dalykų nebuvo“, – sakė A.Marčėnas.
Poeto eilėraščiai skaitytojus žavi ne tik filosofiniais apmąstymais, bet ir šiandienos aktualijomis, socialiniais ir politiniais pokyčiais.
Ironiškas ir skaudžiai teisingas jo požiūris į šiandienos politikus.
„Politikoje yra tik du pasirinkimai. Žodis „dulkinti“ neturėtų būti labai baisus, nes galima dulkinti ir kilimą, tad pasakysiu paprastai: arba esi politikos subjektas ir dulkini tu, arba esi politikos objektas ir tą daro su tavimi. Kito pasirinkimo nėra. Tiesa, vienintelė alternatyva – rašyti eilėraščius ir tada bus galima išvengti ir vieno, ir kito, nors už šildymą vis vien reikės susimokėti“, – juokavo V.Marčėnas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
