Medžio drožėjų plenerų tradicija, bendruomenių kasmet įgyvendinami projektai keičia miestelių veidus. Išraižytus įmantriausius koplytstulpius, angelus, kitus dirbinius plenerų dalyviai palieka tose erdvėse, kuriose renkasi ir dirba skulptoriai. Šios vietos tampa bendruomenių traukos centrais.
Dalyvavo plenere
Panevėžiečiai skulptoriai Stanislavas Janušas ir Arūnas Griauzdė tris dienas dalyvavo Latvijos mažame Varaklianų miestelyje vykusiame plenere. Medžio drožėjai ne tik turėjo galimybę palavinti ranką ir per trumpą laiką sukurti po kompoziciją, bet ir pasidairyti po vietovę.
Menininkai neslepia, kad pleneruose įgyta patirtis ir išgyvenimai neįkainojami. Juo labiau kad bendraudami skulptoriai dalijasi savo žiniomis, naujovėmis, drožybos technika ir būdais. Nustebinti kaimynų smalsumo ir kuklumo panevėžiečiai sako, kad labai malonu palikti darbus tiems, kurie juos vertina.
„Kol mes dirbome, vietiniai gyventojai tik stebėjo iš tolo, tačiau nedrįso prieiti pasižiūrėti. Jie smalsūs, tačiau labai kuklūs. Užkalbinti varaklianiečiai ateidavo ir maloniai žvelgdavo į darbus, juos glostydavo“, – prisiminė panevėžiečiai. S.Janušas ir A.Griauzdė prieš savaitę vykusiame plenere kartu su dar trimis jo dalyviais drožė suoliukus ir juos pagražino savo tautai būdingais atributais, detalėmis. Kūrinius medžio drožėjai paliko ramiame Varaklianų miestelyje, kuriame vietą rado jau ne viena skulptūra.
Nustebino medžių gausa
Varaklianuose medžio drožėjų pleneras vyksta antrus metus, miestelio 300-osioms metinėms pažymėti. Praėjusiais metais plenere dalyvavo žinomas skulptorius Dalius Dirsė su kolega.
„Jie norėjo įamžinti, kai grafas Michaelis Boršas pastatė savo rūmus. Dabar ten muziejus. Nuo tų rūmų pradėjo plėstis ir Varaklianų miestelis“, – pasakojo S.Janušas. Prie rūmų, anot pašnekovo, esantį parką miestelėnai ne tik tausoja, bet ir stengiasi ten įkurdinti padavimais apipintus simbolinius atributus.
„Ten yra per pusę perskeltas vadinamasis meilės akmuo. Pasakojama, kad grafaitė įsimylėjusi tarną, todėl akmuo skilo. Pagal padavimą, kas sugebės sustumti abi puses, išlaisvins grafaitę. Sakoma, kad ji tada atsistosianti ir išeisianti“, – pasakojo S.Janušas.
Medžio drožėjai sako, kad Latvijoje rengtame tarptautiniame simpoziume dalyvavo du lietuviai, trys latviai ir vienas estas. S.Janušas pabrėžia, kad į plenerus dažniausiai tik tiek ir susirenka skulptorių, galbūt šiek tiek daugiau būna Rokiškyje rengiamuose.
Skulptoriai džiaugiasi, kad latviai pasirūpino medžių gausa.
„Nustebino, kad jie paruošė tiek daug ąžuolų. Lietuvoje tenka dalytis drožybos medžiaga. O ten labai miškinga vieta. Aplinkui pelkės, girios, ežerai. Jų privatūs namai ir net daugiabučiai šildomi malkomis“, – tvirtino pašnekovas.
Privertė pasitempti
Panevėžiečiams gerai žinomas skulptorius S.Janušas gali pasidžiaugti sukaupęs didelę darbų kolekciją. Dalis jo darytų rūpintojėlių stovi prie bažnyčių, parkuose, kiti įsitaisę individualiuose namuose, sodybose.
Sulaukiantis nemažai pasiūlymų išdrožti dekoratyvinių nykštukų ar kitų grožybių, gerai dvasininkų bendruomenės atstovams žinomas menininkas neapleidžia pamėgtos sakralinės tematikos, tačiau šį kartą jam su kolega per tris dienas plenere teko drožti atitinkamą baldą, nes susibūrimo tematika buvo „Varaklianų suolai“.
Drožėjai pasakoja, kad tokie plenerai išmoko greitai dirbti.
„Namuose tą patį suolą veikiausiai drožtume savaitę, o čia reikia spėti per tris dienas. Nėra laiko dairytis ir ilsėtis.
Pasižiūri į kitus dirbančius, pamatai, kad atsilieki, ir pagauna entuziazmas, tarsi savotiškas narkotikas, kuris duoda impulsą pasitempti ir stengtis greičiau viską padaryti.
Tačiau svarbiausia, kad per tas tris dienas ne tik spėjome baldą padaryti, bet ir įstengėme jį išgražinti“, – teigia A.Griauzdė. Pasak jo, per tokį trumpą laiką fiziškai nebūtų buvę įmanoma išdrožti ką nors labai didelio.
Menininkai pasakoja, kad buvo maloniai sutikti, iš pradžių visus dalyvius organizatoriai pavežiojo po miestelį, supažindino su jo istorija.
Skirtinga technika
A.Griauzdė pabrėžia, kad pasimokyti iš kitų skulptorių yra ko. Juo labiau kad Latvijos kultūra nuo Lietuvos skiriasi.
„Jų darbai visiškai kitokie. Skiriasi ir technika. Jie su medžiu, galima sakyti, gana mažai dirba. Latvių skulptoriams mielesnis akmuo, betonas, smėlis, ledas, sniegas“, – aiškina A.Griauzdė.
Pasak S.Janušo, lietuviai – vieni geriausi pasaulyje medžio drožybos srityje. „Aišku, kinai, afrikiečiai taip pat kūrybingi, tačiau jie labai saviti: dažniau daro kamerinius darbus. Lietuviai turi seną paveldą: mums būdinga kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, medinių bažnyčių statyba ir mūsų meistrai eina tuo keliu ilgai, todėl esame pasiekę puikų rezultatų“, – tvirtina S.Janušas.
Pasak skulptorių, kiekviena patirtis labai vertinga.
„Mes net medžiui luobą nupjauname, o latviai į tai nekreipia dėmesio. Nuo seno žinoma, kad taip įdirbtas medis ilgiau išsilaiko, jis nepajuoduoja“, – aiškina skulptoriai. Pašnekovai pažymi, kad nuo latvių menininkų skiriasi ir jų raižiniai.
| Faktai |
|
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
