Panevėžio muziejininkai juokauja radę būdą, kaip prisivilioti netgi tuos, kam muziejinės vertybės nekelia susidomėjimo. Pro antikvarinius baldus, knygas ir kitus lobynus abejingai praeinantiesiems širdis suvirpa buvusią Aukštaitijos sostinės galybę menančioje parodoje „Pagaminta Panevėžyje“.
Sugrąžino jaunystę
Ar pamenate, kokie prieš kelis dešimtmečius buvo skanūs ledai, belaižant būtinai prakiurdavusiame vafliniame indelyje, susukti į neišvaizdų rausvą popierių? O kaip jums bandelė po 3 kapeikas, užgeriama „Šaltuko“, „Diušės“ ar „Buratino“ limonadu? Tikrai ne vieno namuose kur nors užmesta tebėra „sietka“, tarsi specialiai pritaikyta iš parduotuvės parsinešti bene svarbiausiems sovietmečio produktams – pieno buteliui ir silkei su galva.
Dažnos močiutės poliruotą bufetą tebepuošia anų laikų pasididžiavimas – kineskopų giganto „Ekrano“ gaminti krištoliniai indai ir vazos, o retkarčiais anūkių praveriamų spintų lentynose nuo laiko pageltę guli tvarkingai sulankstyti Panevėžio „Tulpės“ austi rankšluosčiai, ilsisi savo eilės pas siuvėją taip ir nesulaukę „Lino“ drobės rietimai, ant pakabų svajingai siūbuoja vienetinės, tarybinių laikų siuvėjų siūtos perkelinės suknelės.
Ne tik dar visai netolima praeitis, kelianti nostalgiją, bet ir kadaise klestinčia pramone garsėjusio miesto buvusi didybė atsiveria naujoje Kraštotyros muziejaus parodoje „Pagaminta Panevėžyje: XX amžius“.
Muziejininkai juokauja pagaliau radę būdą, kaip į parodų sales prisivilioti netgi tuos, kuriems muziejinės vertybės nekelia susidomėjimo. Pro antikvarinius baldus, knygas ir kitus muziejaus lobynus abejingai praeinantiesiems širdis suvirpa ties jaunų dienų prisiminimus atgaivinančia išrikiuota panevėžietiška produkcija.
Ponios pavydi senų batų
„Pagaminta Panevėžyje: XX amžiaus“ – 100 metų laikotarpį apimantis Aukštaitijos sostinės dienoraštis be datų. Parodoje surinkti ne vieną ir ne porą dešimtmečių panevėžiečių sandėliukuose, podėliuose dulkėję, per klaidą į šiukšliadėžes nenukeliavę rakandai, kažkieno labai branginamos šeimos relikvijos, mieste veikusių ir dar neuždarytų įmonių produkcija – viskas, kas Panevėžio valstybinėse gamyklose, įkurtose artelėse ar kooperatyvuose buvo pagaminta praėjusiame šimtmetyje.
„Kokie stilingi“, – damos nuvarvina seilę, akimis nuglosto grynos odos aulinukus. Aukštakulniai, rudi, veltinio aulu, pagražintu ant šonų išraitytais siuvinėtais ornamentais pasiūti tuojau po karo vienoje iš kelių Panevėžyje tuomet veikusių batsiuvių dirbtuvių.
Tikras stebuklas, kad vėliausiai 5-ajame dešimtmetyje siūti aukštakulniai – beveik kaip nauji. Tik aplink kulną vos vos nusitrynusi oda.
Muziejininkės Silvijos Kraskauskienės teigimu, šiuos gražuolius pasiuvo muziejui juos atnešusio į septintą dešimtį įkopusio panevėžiečio senelis.
Neabejotinai, tokiais ištaigingais batais tuomet galėjo puikuotis tik elito dama. O gal batsiuvys buvo labai artimas jai žmogus, nepagailėjęs nei laiko, nei brangios odos, kad mylimą moterį pamalonintų tokiu šedevru?
Iš guminės padangos – puikūs kaliošai
Greta aukštakulnių pūpso avalynė, kokia tenkinosi eiliniai panevėžiečiai, negalėję pasigirti nei kapšais pinigų, nei artimais santykiais su batsiuviais – guminiai kaliošai. Vietos muziejaus parodoje jie nusipelnė už juos sukurpusio žmogaus originalumą, neabejotinai gimusį iš didelio vargo.
Kaliošai sulituoti iš dėvėtos padangos. Dideli ir platūs, bukais galais savadarbiai guminiai veikiausiai buvo skirti ne įsispirti basnirčia, o užmauti ant batų, buvusių didžiule prabanga, todėl itin saugotų. Atėjus į svečius ar beldžiantis į klerko kabinetą šlapi kaliošai būdavo paliekami prie durų ir toliau kulniuojama blizgančiais, švariais ir sausais batukais.
Parodoje vietą surado ir daugiau iš panevėžiečių namų atkeliavusių daiktų. Kažkam labai brangios nežinomo tautodailininko išdrožinėtos dvi medinės lietuvaičių skulptūrėlės, 1941-aisiais anūkų dovanotos „brangiai babūnytei“.
Panevėžys turėjo savo J.Statkevičių
Prieškario prabanga dvelkia stilingai ant suknelės užmesta lapės kailio apykaklė. Ją muziejui paskolinti panevėžietis sutiko tik išpešęs pažadą, kad savo rudąją atgaus tokią pat gražią, nenupešiota uodega, neišbyrėjusiais dantukais.
Solidaus amžiaus vyrui ta apykaklė itin brangi, mat dar prezidento Antano Smetonos laikais ja apsijuosusi kaklą pasižmonėti į miestą išeidavusi mama.
Anų laikų prabangą mena Panevėžio šviesuolio, dirigento, kompozitoriaus 1882-aisiais gimusio ir 92 metus išgyvenusio Mykolo Karkos juoda eilutė, jo paties padovanota Kraštotyros muziejui. Ant garsaus muziko švarko atlaso prisiūtoje etiketėje aukso spalvos siūlais išsiuvinėta ne tik siuvėjo Prano Petrausko pavardė, bet ir jo telefono numeris 147 – anais laikais tik tiek tebuvę abonentų.
Atrodo, kad siuvėjo būta neeilinio, veikiausiai anų laikų dabitos jo apdarais didžiavosi ne mažiau nei šių dienų turtuoliai Juozo Statkevičiaus kurtais apdarais ar garsių dizainerių ženklais pažymėtomis prekėmis. P.Petrausko darbų vertę liudija toje pačioje etiketėje išvardyti jo nuopelnai – siuvėjo ateljė siūti drabužiai tarpukariu buvo įvertinti sidabro ir aukso medaliais.
Pasak S.Kraskauskienės, apie garsųjį Panevėžio siuvėją iki šių dienų neišliko jokių žinių.
„Gaila, kad giminės nepasinaudojo tokiu garsiu vardu ir neįsteigė Panevėžyje jo vardo ateljė“, – stebisi muziejininkė.
Vestuvėms užteko butelio degtinės
Į užmarštį nuėjo ir tarpukariu Panevėžyje veikusi mokytojo Morkūno dirbtuvės „Bitelė“, gaminusios kremus ir batų tepalus.
Vienas seniausių parodos eksponatų – 1914-aisiais pagamintas degtinės butelis. Seni žmonės pasakoja, kad tokio 250 ml butelaičio užtekdavo visiems vyrams vestuvėse pavaišinti. Nuo tiek nei kojos pindavosi, nei kumščiai gniauždavosi, o ryte galvos neskaudėdavo.
Stiklinės taros kolekcijoje – ir 1902-aisiais statytos „Kalnapilio“ gamyklos pirmieji buteliai. Nostalgiją kelia sovietiniais laikais visų vaikų mėgtųjų „Kalnapilio“ įvairiausių rūšių limonado etiketės.
Seile nuryti verčia Panevėžio pieno kombinato ekspozicija – tarybinių laikų ledai, vienintelės rūšies glaistyti sūreliai, į stiklinius butelius supilstyta grietinė ir pienas. Šypseną kelia ant tarpukario laikų butelio sienelių ištekintas griežtas įspėjimas: „Nešvarios bonkos nepriimamos“. O medinę sūrspaudį drožęs vyras veikiausiai labai mylėjo savo šeimininkę, mat dažnai namuose naudojamą daiktą taip gražiai išdrožinėjo, kad visos kaimo moterys turbūt pavydėjo.
Žiūrint į rankomis sukamą pieno separatorių dabar sunku ir įsivaizduoti, kiek laiko ir jėgų teko aukoti, kad namuose nepritrūktų grietinės ir sviesto.
Pusė šimto plytų vyrams – juokai
Dauguma parodos eksponatų – iš tarybinių laikų, dar nespėti užmiršti ir, rodos, tokie artimi. Praėjusiame šimtmetyje veikusio muilo fabriko produkcijos – įvairių muiliukų ir netgi skysto muilo buteliukų dažno namuose buvo galima rasti pilnas lentynas. Bet ne todėl, kad žmonės būtų mėgę kolekcionuoti – tokiais juos pavertė laikmetis, kai net higienos prekių bet kada nebuvo įmanoma nusipirkti.
Sovietmečio prabanga – buvusio mėsos kombinato konservai: kiaulienos, jautienos ir netgi žvėrienos. Panevėžio mėsininkų gaminiai buvo itin vertinami, o trys skirtingų rūšių konservų skardinės, sudėtos į medinę, tautiniais raštais išraižytą dėžutę, buvo suvenyras, kokio ne tik Aukštaitijos sostinės, bet ir Lietuvos klerkai nebijodavo įteikti Maskvos nomenklatūrai.
Lauktuvėms tiko ir Panevėžyje gamintas cukrus, išpilstytas į suvenyrinius drobinius maišelius. Nuostabu, kad atsirado panevėžietis, išsaugojęs tokį sovietmečio saldėsio maišelį – išgirdęs apie surengtą parodą atskubėjo su juo į Kraštotyros muziejų.
S.Kraskauskienė juokauja, kad anais laikais turbūt ne tik cukrus buvęs saldesnis, bet ir vyrai stipresni. Nuotraukoje užfiksuotose apie 1940-uosius vykusiose cukraus fabriko statybose besišypsantys rankas susinėrę statybininkai neabejotinai būtų rimti konkurentai šių dienų galiūnams, savo jėgą demonstruojantiems varžybose. Neįtikėtina fotografijoje matyti vyrus, ant pečių užsikrovusius medinius naščius su beveik pusė šimto plytų ir nė kiek nesulinkusius po tokia našta.
Virė pramonė
XX amžiaus Panevėžyje virte virė pramonė – veikė nemažai įmonių, gamyklų, įvairiausių cechų, tokių kaip S.Montvilos spirito gamykla, „Kalnapilio“ alaus darykla, akcinės bendrovės „Maistas“, „Lietuvos muilas“, cukraus fabrikas, gamybą plėtojo „Lietūkio“ malūnas, linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas, ne tik kineskopais, bet ir krištolo gaminiais visoje Sovietų Sąjungoje garsėjo „Ekranas“, darbo rankų laukė dar daugybė įmonių.
Atėjusieji į parodą ne tik šypsosi, bet ir nostalgiškos nuotaikos apimti ašarą išspaudžia – kas prisimena ekonominių pokyčių neatlaikiusią buvusią darbovietę, kas burnoje pajunta jaunystės laikų ledų skonį, o kam prieš akis iškyla vaizdas, kaip kadaise sėlino iš fabriko po skvernu juosmenį apsivyniojęs dešrelių virtinėmis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
