Panevėžio dailės galerijoje atidarytoje parodoje „Postidėja“ jaunosios kartos menininkės diskutavo aktualiomis moters mene ir gyvenime temomis. Paliečiamos intymumo, supuvusios visuomenės, meilės, naujos gyvybės bei daugelis kitų temų. Parodą praturtina instaliacijos.
Nori turėti balsą
Visas menininkes sieja noras turėti savo nuomonę ir balsą, nesislėpti už plačių pečių, būti matomoms. Ne veltui ši paroda pirmą kartą pristatyta kovo aštuntąją, per Tarptautinę moters dieną.
Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, menininkes sieja nematomumo idėja: jos nustumiamos į pakraščius arba neprisimenamos, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami dėl daugybės įsipareigojimų.
Parodoje akį iš karto patraukia pirmame plane esančios vyriškos rankos, siekiančios antrame plane nustumtų moterų, prie vyro kūno krūtį imituojantis svogūnas, iš moters kūnų lašantys kraujo lašai.
Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną – kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai. Vėliau pastebėjusi kabančius metro stotyje autorė pati turėjo juos išpirkti.
Beatričė Vanagaitė atskleidžia savo nuomonę dėl nuogo moters kūno vaizdavimo fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Nufotografuotos autorės plaštakos ir reprodukcijų kūnai suauga į vieną „kiborgą“.
Laura Zala atgręžia objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores. Tiksliau – besipešančias ir bandančias rasti kompromisą, tačiau taip ir nesusitapatinančias, negalinčias pasprukti iš „šizofreniško“ būvio.
Palieka erdvės pamąstyti
Skraidančius vyrus parodo Ina Budrytė. Ji pabrėžia, kad stereotipinis mąstymas – vyras ir moteris, juoda–balta, aukšta–žema nėra toks jau nekaltas, kaip atrodo. Juk dažniausiai viena priešybių pusė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Todėl menininkė remiasi filosofės Jūratės Baranovos žodžiais, kuri rašė, kad vyrui lemta plaukti, o moteriai – laukti. I.Budrytė darbuose analogiškai klausia, nejaugi tik vyrui lemta skristi, o moteriai – kristi.
Orūnė Morkūnaitė inscenizuoja aviacijos šventę, o Eglė Gineitytė medituoja su teptuku.
Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – M.K.Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus – ironiškomis stereotipų iliustracijomis.
Laisvydės Šalčiūtės tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas filosofo Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų. Moteris nuo seno siejama su kryčiu ir nuo-puoliu. Laisvydės moterys krenta iš malonumo, jas sprogdina vidinė erotinė energija. Menininkės paveiksluose sąveikauja aukštasis menas ir netikri brangakmeniai, kurie sukelia kraujavimą. Menininkės savo darbais leidžia žiūrovui pačiam interpretuoti, pamąstyti, kas darosi aplinkui.
Dėmesys – abiem lytims
Paulinos Eglės Pukytės videofilmai „Žinia“ ir „Grožio mankšta“ žiūrovui sukelia skirtingas asociacijas: kuriamas savotiškas pranešimas ar jo regimybė, o gal parodija? Ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą, nedalijant pasaulio į juodą ir baltą, išryškinant ne priešybes, o jungtis, kintantį ritmą? Paulinos judantys vaizdai vizualiai skirtingi, bet kelia panašias mintis: svarbu ne tik kaip, bet ir kas žiūri, kas turi interpretacijos ir sprendimo galią.
„Cooltūristėmis“ pasivadinusios kūrėjos, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istoriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo šaliai?
Paroda „Postidėja“ surengta bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu (EIGE). Šiuo projektu norima atkreipti visuomenės dėmesį į lyčių lygybės atotrūkį meno, kultūros ir švietimo srityse.
„Šioje parodoje dominuoja individualios kūrybinės programos, išryškinančios menininkėms svarbių temų ir idėjų vystymąsi. Tai, kas sieja šias menininkes, nėra jų idėjinė giminystė – veikiau noras turėti savo nuomonę ir balsą. Nesislėpti už plačių pečių, būti matomoms. „Nematomumas – viena iš menininkes jungiančių konceptualių gijų“, – teigia parodos „Postidėja“ kuratorė, menotyrininkė L.Kreivytė. Menotyrininkė pabrėžia, kad paroda nesiekiama užgožti vyrų ir išaukštinti moteris, tačiau parodyti, kad ir silpnosios lyties atstovės gali ne ką blogiau nei vyrai kurti, mąstyti, diskutuoti.
„Mes nenorime parodyti, kad kažkas už kažką yra viršesnis. Ne toks šios parodos siekis“, – prideda L.Kreivytė.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
