Pirmojo pasaulinio karo metais evakuotos Panevėžio mokytojų seminarijos dingusiais laikyti dokumentai – dienynai, duomenys apie mokinius ir kiti – jų ieškojusį apskrities archyvo vadovą Leoną Kaziukonį nuvedė į Baltarusiją.
Nuvedė į Mstislavlį
Kad kaimyninės šalies nacionaliniame archyve laikoma panevėžiečiams itin vertinga medžiaga, pasak istoriko, yra didžiulis atradimas. Iki šiol buvo manoma, kad pedagogus rengusios įstaigos archyvas neišlikęs.
Pasak L.Kaziukonio, Baltarusijos archyvo darbuotojai aiškino, kad Panevėžio mokytojų seminarijos dokumentai per karus išliko tik dėl laimingo atsitiktinumo.
Tai, kad svarbūs dokumentai atsidūrė Baltarusijoje, archyvo vadovo nuomone, neturėtų stebinti.
Klaipėdos g. 3-iajame, name, kur dabar įkurta Panevėžio kolegija, veikusi mokytojų seminarija 1915-ųjų vasarą artėjant frontui evakuota į Mstislavlį. Dar trejus metus Baltarusijos mieste gyvavo lietuviškoji oazė. Seminarijoje paskaitos lietuvių kalba vyko iki 1918-ųjų, kol Panevėžio vardas išnyko iš baltarusiškos padangės – įstaiga pervadinta į Mstislavlio mokytojų seminariją.
Originalų neatgaus
Baltarusijos nacionaliniame archyve saugota 1904–1918 metų 71 seminarijos byla. Iš jų 39-ios evakuojant atvežtos iš Lietuvos, kitos liudija įstaigos gyvavimo Mstislavlyje laikotarpį.
Pasak L.Kaziukonio, rastieji dokumentai labai įvairūs: pedagogų tarybos posėdžių protokolai, ataskaitos apie seminarijos veiklą, susirašinėjimo dokumentai, mokytojų ir mokinių sąrašai, pažangumo ir elgesio žurnalai, netgi įstojusiųjų atestatai. Taip pat išlikusi medžiaga apie seminarijos pastatų remontą, bendrabučio patalpų planas.
Visa Panevėžiui vertinga istorinė medžiaga pasiliks Baltarusijoje. L.Kaziukonis tikisi, kad pavyks padaryti ir į Lietuvą parsivežti bent šių dokumentų skaitmenines kopijas.
„Dėl originalų atgavimo reikėtų abiejų valstybių susitarimo aukščiausiu lygmeniu“, – mano L.Kaziukonis.
Lietuvių kalbą dėstė bet kas
Mokytojų seminariją 1872-aisiais Panevėžyje įsteigė Rusijos administracija.
Jos, kaip ir kitų tuomečių Lietuvoje veikusių seminarijų, tikslas buvo išauklėti stačiatikišką, ištikimą carui jaunuomenę, todėl itin daug dėmesio skirta religiniam ugdymui.
Nors tuo metu tebegaliojo lotyniško raidyno draudimas, po metų seminarijoje įvestas lietuvių kalbos dėstymas. Tačiau būsimieji mokytojai lietuvių kalbos buvo mokomi tik kaip pagalbinės priemonės, kad pajėgtų dėstyti rusų kalba.
Spėjama, kad nerasdama lietuvių kalbos mokytojo, Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogų taryba kurį laiką eksperimentavo – vienuolika lietuvių laisvu nuo pamokų metu mokė kitus mokinius savo kalbos, kol tokį eksperimentą sustabdė švietimo ministras.
Vėliau buvo rastas lietuvių kalbos galintis mokyti rusas karo inžinierius. Jis už pamokas užsiprašęs 400 rublių. Per savaitę lietuvių pamokoms tebuvo skiriama 1–2 valandas, nors teigiama, kad mokinių krūviai buvo itin dideli – 34 pamokos per savaitę.
Po 1905–1907 m. revoliucijos Rusijoje buvo leista mokytojauti ir lietuviams.
Per metus seminarija parengdavo apie 40 mokytojų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
