24-ąjį kartą teikiamą literatūrinę G.Petkevičaitės-Bitės premiją šiemet gavo rašytojas Henrikas Algis Čigriejus už knygą „Ir parnešė apynio kvapą“.
Suglumęs dėl įvertinimo
Jos autorius kuklinasi, kad premijos nevertas, esą yra geresnių rašytojų. Be to, kiek nesmagu gauti tokios žymios rašytojos, žmogaus, pasižymėjusio begaliniu darbštumu ir altruizmu, vardu pavadintą premiją. Tačiau priduria, kad labai malonu būti įvertintam.
„Ar ne per daug tų premijų? Nesu vertas, nors šiuose žodžiuose daug veidmainystės. Esu ganėtinai suglumęs. Ir neseniai gauta nacionalinė, ir šita premija mane varo į kampą. G.Petkevičaitė-Bitė buvo didis žmogus, ką aš bendro galiu turėti su ja. Bitė dirbo pedagoginį darbą, aš taip pat nemažai metų jam paskyriau. Vienija galbūt tai, kad abu esame literatūroje realistai.
Gabrielė nebuvo modernizmo pasekėja. Daugiau ar mažiau šie du dalykai mus sieja. Nors bijau, kad nuo įvertinimų gausos nebūtų per saldu, bet, kaip sakoma, jeigu muša, tai bėk, o jeigu duoda, tai pasakyk ačiū“, – kalbėjo H.A.Čigriejus.
Kaip teigė laureatas, jis yra kaimo vaikas, nors daugiau kaip šešiasdešimt metų gyveno sostinėje, niekada savęs nelaikė miestiečiu, todėl ir jo kūryba yra tik apie kaimą, jo žmones ir vertybes. Gal daugeliui jaunosios kartos žmonių ji pasirodys kiek senamadiška, tačiau, pasak H.A.Čigriejaus, jeigu žmonėms įdomios istorijos apie karalienę Margo, tai turėtų būti įdomu ir sava istorija.
„Aš rašau senybiškai, kažkas net yra pasakęs, kad viskas mano jau praeityje. Bet kodėl ta praeitis negali būti įdomi? Stengiuosi rašyti realistiškai, aišku, fotografijos čia nėra, literatūra turi būti rašoma su išmone. Mano prototipai – buvę, kažkada šia žeme vaikščioję ar dar tebevaikštantys žmonės. Aš gyvenu kaime, o mieste tik egzistuoju“, – prisipažino premijos laureatas.
Liko kaimo vaikas
Dar besimokydamas aukštesnėse klasėse H.A.Čigriejus svajodavo, kaip bus puiku gyventi Vilniuje, kalbėti be tarmiško akcento ir godžiai gerti sostinės malonumus. Tačiau jau grįždamas pirmųjų atostogų į tėviškę suprato, koks brangus jam yra kaimas ir kokia graži tarmiška šnekta.
„Kai gyvenau Vidugiriuose, mąsčiau, kaip man gera bus, kai tapsiu vilniečiu, šnekėsiu tikra lietuviška kalba, bet ir dabar man saulė teka ir leidžiasi gimtuosiuose Vidugiriuose. Prisimenu pirmąjį grįžimą atostogų į tėviškę: kai Joniškėlyje įlipo mano kraštiečiai ir pradėjo šnekėtis tarmiškai, net širdis apsalo. Man kažkodėl ta tarmė atrodė apkramtyta, netobula, tačiau tada supratau, kad gražesnės kalbos negali būti, ir dabar puikiai šneku tarmiškai“, – pasakojo H.A.Čigriejus.
Atvykdamas gyventi į sostinę jis tapo Henriku, o ne Algiu, kaip jį vadindavo gimtajame kaime. Tačiau ir dabar daugeliui aiškina, kad tikrasis vardas yra Algis, o Henrikas buvo tik tam tikras atsitiktinumas. Kai buvo vežamas į Saločius krikštyti, tėvai buvo sugalvoję pavadinti Algiu, bet klebonas nusprendęs, kad tai nėra šventas vardas, todėl pirma įrašęs Henriką.
„Vidugirių kaime Henrikas buvo neįprastas vardas ir juo manęs niekas nevadino, tik Algiu, tačiau bebaigiant mokyklą auklėtoja pastebėjo, kad mano vardas yra Henrikas, ir padejavo, kad aš niekur neįstosiu, nes dokumentuose nesutampa mano vardai.
Nuo to laiko ir pasidariau Henrikas“, – prisiminė rašytojas.
H.A.Čigriejaus teigimu, nors daug kas jo klausia, kodėl nerašantis apie miestą, juk čia gyvena jau daug metų, atsakantis, kad kitaip rašyti negalintis. Pasak jo, yra daug nuostabių jaunosios kartos poetų ir prozininkų, rašančių miesto tematika. O dabar ant H.A.Čigriejaus rašomojo stalo guli rinktinė, kurioje gvildenama kaimo tematika.
Stiprybė – paprastumas
Rašytojas Aidas Marčėnas, atlydėjęs H.A.Čigriejų į premijos teikimo ceremoniją, teigė, kad tas rašytojo kaimiškumas yra tikras fenomenas lietuvių literatūroje. Anot A.Marčėno, visada būna pirmas ir paskutinis kartas, taigi Henrikas yra paskutinis kartas lietuvių literatūroje tokios grynos, tikros, švarios kalbos.
„Tokia poezija daugiau niekam nėra būdinga. Tai mąstančiojo širdies poezija, ieškanti atidaus pašnekovo ir jį randanti dabartiniame gyvenimo kontekste“, – kalbėjo A.Marčėnas.
Vytautas Girdzijauskas akcentavo premijos nominanto paprastumą – H.A.Čigriejus pasakoja paprastai paprastiems žmonėms, čia nėra kraują stingdančių tragedijų, nors vaizduojamas labai sudėtingas laikotarpis.
„H.A.Čigriejui išeina viskas labai paprastai, tik tas paprastumas nėra paprastas, atvirkščiai, labai sudėtingas, už jo slepiasi kažkas daugiau, neradau nė vieno apsakymo, kuriame neslypėtų gilesnė mintis“, – teigė V.Girdzijauskas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
