Žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė rašydama savo romaną „Cukruota žuvis“ rėmėsi asmenine pa-tirtimi. Tačiau tai nėra biografinė knyga. Ją galima skaityti kaip detektyvą, kaip tam tikrą lietuvių mentaliteto provokaciją arba liūdną kūrinį apie moters gyvenimo esmę.
Gyvenimo maišatis
Rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė, po ilgos pertraukos išleidusi naują knygą, teigia, kad ją rašyti paskatino asmeninė gyvenimo maišatis ir pusmetis, praleistas Taivano vienuolyne. Čia moteris suprato, kad ateitis priklauso ne pretenzingiems individualistams europiečiams, o šia diena besidžiaugiantiems Rytų gyventojams.
Žurnalistės penkiolikmečiam sūnui, laimėjusiam trečią vietą pasaulio matematikų olimpiadoje, buvo pasiūlyta mokslus tęsti prestižinėje Didžiosios Britanijos mokykloje. Tačiau mamos džiaugsmą dėl puikią ateitį turėjusio užtikrinti vakarietiško išsilavinimo nustelbė tai, kad sūnui svarbesni tapo ne Lietuvos, o Anglijos įvykiai, o Kapsukas jam atrodė tai, kas kapsi.
„Labai džiaugiausi, kad sūnus įgis vakarietišką išsilavinimą, bet po dvejų metų jis nebežinojo svarbiausių Lietuvos įvykių reikšmės, dar po dvejų – ką galima nusipirkti už litą, o dar po poros metų jį įtraukė gyvenimas Anglijoje. Ir blogiausia, kad susirado draugę, kurios biografija – tobulas nesusipratimas“, – pasakojo A.Urbonaitė.
Pasak rašytojos, jos marti yra įvairių tautybių mišinys: tėtis – Bostono žydas, mama – rusė, o močiutė – kinė iš Mandžiūrijos. Sūnaus išrinktoji gimė Amerikoje, tačiau tėvams išsiskyrus su mama grįžo į Rusiją. Dešimtmetė čia nepritapo, jai prasidėjo neurozės, isterijos, depresija, tad buvo nusiųsta pas tėvo gimines į Vokietiją.
„Didžiausia problema, kad ji nežino, kas nori būti: ruse, vokiete ar amerikiete. Ir tas identiteto neturėjimas mane labai išgąsdino. Paskui gimė anūkė Laima Marija. Jai dabar septyneri, mergaitė kalba šešiomis kalbomis, bet lietuvių kalba jai nieko nereiškia. Pasaka apie Eglę žalčių karalienę jai neįdomi, nes turi nuolat aiškinti, kas ta Eglė, kodėl ji karalienė ir kas tas žaltys. Skaitai ne pasaką, o dėstai elementarias enciklopedines žinias, kol vaikas pavargsta ir tos pasakos nebenori“, – kalbėjo A.Urbonaitė.
Ieškojo pagalbos
Žurnalistės anūkė yra tikra pasaulio pilietė, nes tėtis paskaitas pusmetį skaito Izraelyje, metus Japonijoje, dar metus Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, tad mergaitė priversta nuolat keisti darželius. Atvykusi pasisvečiuoti pas močiutę į Lietuvą, su tėčiu ir močiute ji kalba lietuviškai, su savo mama – rusiškai, su kita močiute – vokiškai, o su lėlėmis – prancūziškai, nes ten pastarąjį kartą lankė darželį.
„Mano gyvenimo maišatis paskatino rašyti, nes tokių žmonių bus daug, visas pasaulis toks bus. Gal kitoms tautoms tai neaktualu, bet mūsų mažai, didžioji dalis jaunų žmonių išvažinėjusi, tad tokių anūkų tikrai bus. Tai nėra blogai, tik – kitokia patirtis. Blogai tai, kad tai vyksta taip greitai, jog žmonės nesugeba prisitaikyti ir patiria stresą“, – tikina rašytoja.
Rašyti skatino ir nauja patirtis Azijos vienuolyne. A.Urbonaitė visada skeptiškai žiūrėdavo į tuos, kurie ilgiau pagyvenę vienoje ar kitoje Rytų valstybėje pradeda propaguoti mums nesuprantamas ir galbūt net nepriimtinas pažiūras, įsitikinimus. Tačiau sušlubavus sveikatai ji pradėjo ieškoti alternatyvios medicinos atstovų, kurie ne vakarietiškais metodais nustatytų, ar neatsinaujino onkologinė liga ir nėra metastazių. Atsirado galimybė pusmetį pagyventi Taivano vienuolyne.
„Kažkada ėmiau interviu iš dailininko, kuris pagal Niujorko projektą dalyvavo vienoje menininkų stovykloje Taivane. Jis pasiūlė susipažinti su vienuole, kuri man turėtų patikti. Anot jo, kinai per daug santūrūs, o ji ilgokai gyvenusi Niujorke, tad yra atvira ir labai spalvinga asmenybė. Tąkart tikrai pamaniau, kad jis šiek tiek trenktas: kam man reikalinga kažkokia kinė iš Niujorko ir ką aš ten veikčiau. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“. Kai man pasidarė blogai, pradėjau ieškoti alternatyvios medicinos šalininkų, kurie galėtų įvertinti mano būklę. Tada susisiekiau su ta kine, pasakiau, kad noriu rašyti knygą ir norėčiau iš arčiau susipažinti su kinų kultūra“, – pasakojo A.Urbonaitė.
Tuo metu Taivanas siekė būti nepriklausoma šalimi, tad bet koks žurnalistas, rašantis apie juos, buvo didžiulė vertybė. Ją pusmečiui apgyvendino vienuolyne ir kompensavo dalį gydymo išlaidų vietiniame medicinos centre. Jame pagal pulso ir akies obuolio matavimo rezultatus nustatoma diagnozė, ją patvirtindavo vakarietiška aparatūra.
Esame per daug susireikšminę
A.Urbonaitė tikina, kad tenykštis vienuolynas visai nepanašus į mūsų įsivaizduojamą religinį centrą: ten veikia mokyklos, universitetai, muziejai, biblioteka. Tačiau ją labiausiai sužavėjo žmonės. Skirtingai nuo lietuvių, jie yra labai organizuoti, darbštūs, mokantys dirbti komandoje. Visiškai nevartoja alkoholio, tad kai pamatydavo ją vaikštinėjančią po apylinkes su skardine alaus, žiūrėdavo kaip į miestelio siaubą. Tas dviejų kultūrų skirtumas ir supratimas, kad mes, lietuviai, esame tik mažas taškelis pasaulio žemėlapyje, skatino imti plunksną į rankas.
„Jų kultūroje pėsčias gali vaikščioti tik visiškas valkata, o aš mėgdavau keliauti po apylinkes savomis kojomis, o kartais – ir siurbčioti alų iš skardinės. Tad jiems atrodžiau kaip tikras miestelio siaubas. Šią knygą rašiau ne tiek norėdama atskleisti kinų tautos išskirtinumą, kiek savotiškai provokuodama, pašiepdama lietuvių mentalitetą. Esame labai sureikšminę savo pačių vertybes. Visi mūsų melancholiniai įsivaizdavimai nieko verti. Kinai nekelia jokių egzistencinių klausimų: yra tik ši diena ir dabarties uždavinys, kurį reikia išspręsti. Jie – linksmi, darbštūs ir jų gyvensena kur kas žvalesnė: niekas nevartoja alkoholio.
Ten viskas daug paprasčiau, ir man tai patiko. Iš ten žvelgiant Europa atrodo tokia maža ir nieko nereiškianti, kad supratau, jog po kelių dešimtmečių ta Europa su savo individualizmu ir pretenzijomis bus nušluota. Čia bus tik spalvotieji“, – teigė A.Urbonaitė.
Moters gyvenimo drama
Romane dar viena labai ryški linija – trijų moterų, kurios visos turi savo realius prototipus, gyvenimas. Gyvendama vienuolyne rašytoja perskaitė ją tiesiog užbūrusią knygą apie Mao Dzeduną, kurią parašė amerikietis politologas ir jo jaunutė žmona kinė, pabėgusi iš raudonosios Kinijos. Tačiau A.Urbonaitę sužavėjo ne žiaurus ir negailestingas lyderis, o įspūdingas jo žmonos portretas.
Ji buvo garsi operos solistė, mėgusi kultūrą, tačiau jos gyvenimo drama buvo ta, kad ji beprotiškai mylėjo savo vyrą, o jis – ne. Nuo tos nemeilės ji pasidarė negailestinga žudike. Taigi romane „Cukruota žuvis“ persipynusios trijų moterų gyvenimo linijos – ponios Mao, penkiasdešimtmetės žurnalistės Sniečkės, kuri netiki niekuo ir pasiruošusi apgauti visus, nes žurnalistinis darbas ją padarė tikra cinike. Ir trečioji moteris – A.Sniečkaus žmona Bordo, nelaiminga moteris.
„Visos yra iš skirtingų laikotarpių, bet susiduria su būdingomis visoms moterims problemomis. Jos kaunasi už meilę, tačiau gyvenimas joms parodo špygą. Knygoje paraleliai eina šių trijų moterų gyvenimas – nuolatinė kova po saule. Tai yra sąmoninga provokacija, bet joje yra tikrų, skausmingų dalykų. Knygą galima skaityti tarsi elementarų detektyvą – kaip pagyvenusi žurnalistė Vilniuje ieško savo anūkės. Galima romane įžiūrėti gana ironišką požiūrį į lietuvių mentalitetą, be to – tai labai liūdna knyga apie moters gyvenimo esmę“, – teigė A.Urbonaitė.
Knygos pavadinimas „Cukruota žuvis“ pasirinktas neatsitiktinai, jis atspindi romano daugiaprasmiškumą ir kiek apgaulingą jo paviršinį klodą.
„Labai mėgstu saldumynus, todėl kai pamačiau Honkongo oro uoste skaniai atrodantį išsipūtusį daiktą cukruotais žvyneliais ir apibarstytą cinamonu, puoliau valgyti. Deja, tai buvo karšta žuvis su aitriais prieskoniais. Apsigavau, bet paskui pamaniau, kad tai galėtų būti puikus knygos pavadinimas: apgaulinga iliuzija, kai tikiesi vieno, o gauni priešingą rezultatą“, – sakė A.Urbonaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
