Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei daugybės kitokių apdovanojimų nominantas fotome-nininkas Algimantas Aleksandravičius iš kelionės po Ukrainą grįžo tik prieš kelias savaites, tačiau jau surengė autorinį vakarą. Jis norėjo pasidalyti dar karštais įspūdžiais iš klajonių ieškant ir fotografuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis ir pristatyti spaustuvės dažais kvepiantį albumą „Lietuvos stačiatikių cerkvės“.
Skyrė mamai
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius, pristatydamas albumą „Lietuvos stačiatikių cerkvės“, teigė, kad jam tai buvo nauja patirtis, praplėtusi kultūrinį ir religinį akiratį. Nors tai užsakomasis darbas, menininkas tikina, kad albumo pasirodymo laukė nekantriai.
„Audrius Balčėtis manęs paprašė padaryti Lietuvoje esančių stačiatikių maldos namų fotografijų albumą, jį paskyrė savo mamai. Man tai buvo visai nauja sritis, tačiau stengiausi į tai žiūrėti kaip į Lietuvos architektūros dalį. Aišku, praplėčiau ir savo akiratį, nes prieš fotografuodamas turėjau pasidomėti Stačiatikių bažnyčios istorija, tradicijomis“, – pasakojo A.Aleksandravičius.
Menininkas tvirtino cerkvėms fotografuoti paskyręs kone pusmetį: nuo rudens iki pavasario. Ir kirbėjo nerami mintis, ar nuotraukos patiks idėjos autoriui.
„Labai jaudinausi, ir be reikalo, nes Audrius man davė visišką laisvę, nesikišo į mano darbą“, – sakė fotomenininkas.
A.Balčėtis, idėjos autorius, pasakojo, kad albumas skirtas mamai, tad didžiausia jo kritikė yra būtent ji, o ši nuotraukų knyga jai labai patiko.
„Nežinau, kada gimė idėja padaryti tokį fotografijų albumą. Dar ir dabar pamenu, kai mama mane prieš trisdešimtmetį nusivežė į Peterburgą. Tai padarė neišdildomą įspūdį, įleido šaknis į mano pasąmonę, tam tikra prasme formavo ir mano asmenybę.
Nuvykęs pasveikinti mamos Motinos dienos proga pasakiau jai, kad šiandien bus pristatomas albumas. Ji tik prasitarė: „Kaip seniai buvau Rusijoje ir kokia graži ši knyga“, – kalbėjo A.Balčėtis.
Vienišumo drama
A.Aleksandravičiaus nuotraukose cerkvės iškyla kaip dramatiškos Stačiatikių bažnyčios istorijos liudininkės: apleistos, griūvančios, vienišos ir tarsi atėjusios iš kito laikotarpio. Pasak fotomenininko bičiulio Juliaus Dautarto, šis darbas yra labai brandus ir kartu dramatiškas, nes atskleidžia daug skaudžių dalykų.
„Nesu technologijų žmogus, čia daugiau menotyrininkų reikalas tokius darbus aptarti, bet jais nelabai pasitikiu. Man šis darbas pasirodė labai brandus, atidus ir dramatiškas. Jis atskleidžia daug skaudžių dalykų: aiškiai pabrėžia Stačiatikių bažnyčios vienišumą, tam tikrą atskirtį. Ne veltui daugelis nuotraukų žiemos fone, o vienatvę dar labiau sustiprina įvairūs aspektai: nepjauta žolė, vienišas medis ar tvora“, – kalbėjo J.Dautartas.
Stačiatikių bažnyčia turėjo kelis dramatiškus etapus, tačiau paskutinis buvo pats skaudžiausias. Ir nors šiuo metu Stačiatikių bažnyčia yra saugi, ji lieka vieniša ir kartu tarsi byloja apie visų mažumų atskirtį.
„A.Aleksandravičius suranda tam tikrus rakursus, kurie tarsi sąmoningai nupjauna Romos katalikų bažnyčios giminystę. Išgrynindamas Stačiatikių bažnyčios vietą jis tarsi papasakoja visą dramatišką istoriją. Dabar stačiatikių bendruomenė saugi, bet lieka vieniša. Negalime taip abejingai praeiti pro tuos dalykus. Ir čia Algimantas pasirodo kaip tikras meistras: cerkves jis įprasmina ne kaip objektus, o kaip tam tikrą dvasinę kategoriją, jai pasirinktas subtilus ir intymus formatas“, – sakė J.Dautartas.
Nebyli muzika
Menininko pasveikinti atvykęs muzikologas Viktoras Januškevičius teigė, kad A.Aleksandravičius turi talentą negyvus daiktus, objektus paversti gyvais, jie tarsi prabyla visiems suprantama, tačiau žodžiais nepasakoma kalba.
„Esu muzikinio meno atstovas, tačiau mane domina ir kitokios apraiškos. Šedevrai kuriami ne tam, kad mums patiktų, tad apie Algimanto darbus galiu kalbėti tik subjektyviai. Atrodytų, kad fotografija yra objektyvus menas, tačiau Algimanto fotografijose objektai tampa subjektais. Laikas čia tarsi sustojęs amžinybėje. Kita vertus, niekada objektyvumas nesukels tokios vidinės patirties. Jam pavyksta negyvą daiktą paversti subjektu, kuris byloja kiekvienam skirtingai ir pagal duotas galimybes“, – kalbėjo V.Januškevičius.
Anot jo, kiekvienas žmogus, žvelgdamas į A.Aleksandravičiaus fotografijas, jas mato skirtingai, daugiaprasmiškai. Ir pačiam muzikologui tai buvo atradimas, pačios fotografijos kaip meno šakos prisijaukinimas.
„Bendravimas su A.Aleksan-dravičiumi man atvėrė naują meno šaką. Taip, žinojau nemažai apie fotografiją, bet tai nebuvo mano menas, dabar man jis atsivėrė kaip paslaptingas, bet ne mažiau bylojantis – kaip knyga. Man tai yra nebyli muzika, kuri nesiveria į skambėjimą: stačiatikių maldos, švytėjimas, tylėjimo tiesos. Bažnyčias A.Aleksandravičius fotografuoja labai skirtingai, kartais net konfliktiškai ar dramatiškai, bet ką jose išskaitysime, priklauso nuo subjektyvaus patyrimo: kuo jis gilesnis, tuo didesnę paslaptį atrasime“, – sakė V.Januškevičius.
Karabaso Barabaso pilys
Autoriniame A.Aleksandravičiaus vakare ne tik buvo aptariamas naujausias jo nuotraukų albumas, bet ir dalijamasi įspūdžiais iš nesenos kelionės po Ukrainą, kur menininkas fotografavo šioje šalyje esančias kažkada Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) priklausiusias pilis ir dvarus.
„Ši kelionė po Ukrainą buvo neįkainojama patirtis ir tuo pačiu LDK pilių ciklo pabaiga. Jau buvau nufotografavęs visas LDK pilis Baltarusijoje, o dabar – ir Ukrainoje. Tikriausiai tai buvo Dievo valia, kad tęsiau šį darbą“, – sakė fotomenininkas.
Per tris savaites A.Aleksan-dravičius įveikė apie 6,5 tūkst. kilometrų ir aplankė visas teritorijas, kurios 16 a. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – iki Juodosios jūros, Užkarpatės.
Pasak menininko, nors šios pilys jau seniai atrastos Lietuvos istorikų, tikriausiai niekas nebuvo jų aplankęs visų.
Fotografijų cikle „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“ – 60 nuo lietuviškumą išsaugojusių pilių iki Karabaso Barabaso tvirtovių.
„Pamatęs visas tas tvirtoves, aikčiojau kaip vaikas. Kartais pasijusdavau kaip animacinio filmo „Batuotas katinas“ herojus – milžiniškos pilys įrengtos kalnuose, uolose. Kai kurios priminė Karabaso Barabaso pilis, nes norint jas apeiti reikėdavo kulniuoti kone du su puse kilometro. Įspūdinga tai, kad kai kurių sienose išlikęs mūsų valstybingumo simbolis – vytis“, – pasakojo A.Aleksandravičius.
Per visas penkiolika dienų, kurias praleido Ukrainoje, tik dvi buvo saulėtos, bet tai nesutrukdė padaryti puikių nuotraukų. Nors per kelionę labai pavargo ir itin prastuose keliuose aplamdė savo mašiną, įspūdžių užteks ilgam.
„Jeigu žvakė dega, tai fotografuoti jau galima, tad prisitaikiau prie sąlygų. Ukrainoje yra tik dvi labai blogos savybės: itin prasti keliai ir labai daug šiukšlių. Bet labai draugiški žmonės, kelionės metu ne kartą buvo nuleidę padangas, nuplėšiau variklio dangtį, bet visada vietiniai labai mielai padėdavo. Į akis krito ir tai, kad Ukrainoje labai daug bešeimininkių veislinių šunų, jie laksto palaidi, bet žmonių nepuola“, – pasakojo A.Aleksandravičius.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
