Tikriausiai daugelis iš mūsų mename vaikystėje girdėtas paslaptingas istorijas apie nugrimzdusias pilis, užburtus kalnus ar per naktį išsekusius ežerus. Buvusi panevėžietė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadovė Daiva Vaitkevičienė kartu su vyru archeologu, humanitarinių mokslų daktaru Vykintu Panevėžio kraštotyros muziejuje pristatė ilgai brandintą savo kūrinį – Lietuvos legendomis vadinamų vietovių enciklopediją – autorinę knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“.
Kitoks pasaulis
Pasak D.Vaitkevičienės, knygoje atskleidžiama kita, dar nepažįstama Lietuva, turinti žemišką ir mistinį, paralelinį pasaulį, kuris padeda pažinti savo kultūrą kaip dvasinę būtį. Šiai knygai parašyti prireikė beveik dvejų metų. Abu autoriai prisipažino: jeigu ne domėjimasis savo šalies praeitimi ir jos legendomis bei dvidešimties metų įdirbis, tai būtų užtrukę dar ilgiau.
„Labai smagu pristatyti šią knygą savo gimtajame krašte, tarsi grąžinti gabalėlį to, ką išsinešiau. Tai knyga apie legendas ir legendines vietas. Tai yra du neatsiejami dalykai, nes negalime kalbėti apie vietas, nežinodami legendų. Kad vieta taptų legendine, ji turi būti išskirtinė, ypatinga, mums kuo nors nepaprastai svarbi. Mituose ir legendose egzistuoja visai kitoks pasaulis, negu mes įpratę matyti. Tai tarsi langas į kitokią, gražesnę realybę“, – kalbėjo D.Vaitkevičienė.
Knyga „Lietuva. 101 legendinė vieta“, anot jos autorės, yra ne apie tam tikrus objektus, o apie subjektus – kas įsikūnija tose vietose: paprastas akmuo galbūt yra sustingęs žmogus, po rieduliu gal palaidota nuotaka arba jo įduboje kaupiasi gydantis, šventas vanduo.
„Visur slypi gyvybė, legendinės vietos – tai gyvų būtybių pasaulis“, – intrigavo D.Vaitkevičienė.
Mitinių būtybių kategorijos
Knygos autorė pasakojo, kad visas būtybes, siejamas su legendomis, galima suskirstyti į tris kategorijas: dievai ir mitologinės būtybės, išskirtiniai žmonės bei vėlės.
Dievai ir mitologinės būtybės senovės lietuviams buvo labai svarbūs: buvo tikima, kad laumės gali sukeisti naujagimius ar juos pavogti, o Laima – nulemti ką tik gimusio kūdikio likimą.
„Mitologinės būtybės lietuvių legendose yra labai įvairios: Aušrinė, Medeina, Laima, dalijanti dalią, ir giltinė, nukerpanti gyvybės siūlą. Tai nėra vien gražūs vardai, kiekviena mistinė vieta yra pilna tokių būtybių: ariantis lauką žmogus naktį sapnuoja, kaip viena iš tokių būtybių prašo nearti piliakalnio, nes taip jai drasko plaukus. Ežerų ir upių gelmėse taip pat slypi daug dievybių“, – pasakojo D.Vaitkevičienė. Knygoje nemažai vietos skiriama ir žmonėms, kurie savo išskirtinumu įgyja mitiniam herojui būdingų bruožų, – didžiajam kunigaikščiui Vytautui, partizanui Žaliam Velniui, kunigui Antanui Strazdui ir daugeliui kitų.
„Mūsų istorija tokia tiršta, kad galime rasti daugelį mitologinių būtybių. Tai daugiau nei vien istorinės asmenybės, tai žmonės, tapę savotiškais simboliais, vedančiais mus pirmyn. Tarkim, Antanas Strazdas buvo kitoks kunigas nei mums įprasta, todėl jo gyvenimas apipintas graudžiomis ir linksmomis istorijomis. Kalbama, kad per pamokslą jis paragino parapijiečius sekmadienį į mišias atsinešti pypkes, kad jas galėtų pašventinti, tačiau jas sudaužė. Taip kunigas kovojo su rūkymu“, – sakė knygos autorė.
Galimybė kalbėti su praeitimi
Trečioji mitinių būtybių grupė, esanti tarp žemiško ir anapusinio pasaulio, – mirusiųjų vėlės. D.Vaitkevičienė papasakojo, kad Panevėžio rajone tarp Kabelių bažnyčios bei Šlikų kapinaičių esantis takelis niekad neužželia, nes juo keliauja vėlės iš vienų į kitas amžino poilsio vietas.
„Yra tokia legenda, kad takas nuo Kabelių bažnyčios į Šlikų kapinaites niekad neužželdavo, net pasėti rugiai būdavo nutrypti, nes juo nuolat keliauja vėlės. Jos yra nematomos, neapčiuopiamos, tačiau palieka žemėje savo pėdsakus“, – kalbėjo D.Vaitkevičienė.
Pasak autorės, knygoje sudėta 101 legenda, tai daug, kai sudedi į vieną krūvą, bet mažai, kai žinai, kad tai talpina visos Lietuvos istoriją.
„Mitų herojai savo keistumu atveria kitokį pasaulį: jis nėra fizinis, bet labai vertingas, tik gaila, kad primirštas. Pažindami mitus pažįstame ir savo dvasinę kultūrą, tas nedidelis informacijos žiupsnelis leidžia suprasti, koks yra ryšys tarp fizinio ir dvasinio pasaulio. Per mitus turime galimybę kalbėti su praeitimi, tuo pačiu suprasdami, kad tai amžina ir negali išnykti“, – pasakojo D.Vaitkevičienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
