Netradiciškai į pasaulį žvelgiantis poetas, eseistas, literatūros kritikas Kęstutis Navakas kūrybą vadina tam tikru žaidimu, per kurį galima pajusti pasaulį, realizuoti dalykus, kurie sprogdina iš vidaus. Todėl ne veltui rašytojas kūrybą lygina su liga, kurią galima išprakaituoti.
Prisiriša prie praeities
„D’Artanjanas iš trijų muškietininkų į Angliją vyko sugrąžinti karalienei pakabučio. Aš į Panevėžį atvykau padaryti to paties“, – mįslingai žiūrovams prisistatė žymus eseistas, Nacionalinės premijos laureatas, poetas, literatūros kritikas ir vertėjas Kęstutis Navakas.
Savo kūrybos vakare jis panevėžiečius supažindino su multimedijos projektu „Sidabro dulkės“, skaitė ištraukas iš naujausio kartu su Akvile Žilionyte rašyto laiškų romano „Visi laiškai – žirafos“.
„Mano vakarai turi tam tikrą susiklosčiusią tradiciją: pradedu nuo pasaulio sukūrimo ir baigiu jo sunaikinimu. Pats tą pasaulį sukuriu, pats jį ir sunaikinu“, – prieštaringai kalba K.Navakas. Dengdamasis savotiška paslapties aureole, menininkas pabrėžia, kad visuomet reikia susikurti savą pasaulį, paskui jį sunaikinti ir kurtis kitą.
„Visa tai liudija žmogaus kūrybiškumą“, – tikina menininkas.
Netradiciškai į viską žvelgiantis autorius pažymi mėgstantis kalbėti apie gyvenimo laikinumą, todėl akcentuoja, kad reikia į viską žiūrėti su šypsniu, atlaidumu.
„Žmogus ir jį supantys dalykai neišvengiamai sensta, miršta arba baigiasi. Galima sakyti ir kitaip –keičiasi. Viena vertus, tai įdomu, kita vertus – tragiška. Labai prisirišu prie to, kas yra, net seną stalą man sunku išmesti, nekalbant apie žmonių bei gyvenimo formų pasikeitimą“, – kalba pašnekovas. Veikiausiai dėl tokio mąstymo, prisirišimo prie praeities menininkas renka senus filmus, vinilines aštuntojo dešimtmečio plokšteles, visokius menkniekius, liudijančius tai, kas buvo.
Poezija – greitoji pagalba
Apsnigta slyva, verkiantis vaikas, kruša ar lijundra – tai tik dalis vaizdinių, kurie rašytojui padaro tokį įspūdį, kad juos nori iš savęs paleisti: visi tai turi pamatyti, išgirsti.
„Rašau savo vidine patirtimi. Kūryba – tam tikras žaidimas, per kurį galima patirti visą pasaulį, realizuoti dalykus, kurie sprogdina iš vidaus“, – jausmingai sako K.Navakas.
Rašytojas – įvairiapusė asmenybė. Jis pradėjo nuo poezijos, vėliau ėmėsi esė, prozos. Kaip sako pats autorius, eiliuoti išmokti negalima, tai išeina savaime.
„Poezijos spengimo galvoje ilgai neištversi. Be to, nepadarysi, ko nori, nes poezija turi savas taisykles. Poezija – lyg įnoringa dama. O proza – prašom, daryk. Man priimtiniausia rašymo forma – esė, nes ji nėra tikroji proza“, – teigė poetas.
Rašytojas prisipažįsta, kad pavargęs griebiasi novelės. Taip, pasak K.Navako, ramiau.
„Proza – savotiškas laimės kalnas. Kalbant biliūniškai, tas kalnas, kuris poetą visuomet trauks“, – tikina literatūros kritikas.
Poezija, menininko teigimu, giliausia kalbos ir pasaulio forma.
„Poeziją šiuo metu kiek apleidau – technologine, rašymo prasme. Bet savo sieloje nesu jos palikęs. Dvasinis pasaulis, kuris yra šiek tiek atsispindėjęs nuo realiojo, labiau pavaldus poezijai. Kitaip tarian, poezija – dvasinė greitoji pagalba. Kai dvasia jaučia kokį stygių, galima perskaityti ją ir tai bus tarsi savotiška lašelinė“, – sako pašnekovas.
(…)
Visą Vaidos REPOVIENĖS straipsnį skaitykite balandžio 20 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
