Šiuolaikinėje visuomenėje ranka ant popieriaus rašytus laiškus baigia išstumti elektroninis bendravimas. Jauna menininkė Kristina Norvilaitė, norėdama priminti laiškų rašymo laikus, panevėžiečiams „Galerijoje XX“ pristatė pašto dėžučių bei lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslų parodą. Ją pavadino projektu, nes visus darbus galima ne tik paliesti, juos atidaryti, bet ir patiems parašyti laišką ir jį įmesti į pasirinktą pašto dėžutę.
Asmeniškesnis bendravimas
Grafikė prisipažino, kad pati jau seniai nebesiunčia laiškų, nors turi išsaugojusi sesers rašytuosius, kurie jai labai svarbūs ir artimi. Menininkė suprato: jeigu ši tema aktuali jai, turėtų būti įdomi ir kitiems.
„Visi rašome elektroninius laiškus, o aš norėjau, kad žmogus jį parašytų ranka. Toks yra daug šiltesnis, asmeniškesnis būdas bendrauti, netgi metafizinis atsivėrimas, išpažintis. Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas – atvirumas. Atvirumas sau ir kitam žmogui. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Paroda „Parašyk man laišką“ jau buvo surengta Vilniuje, Kaune, Danijoje, o iš Panevėžio keliaus po mažesnius miestelius. Iš pirmųjų parodų Kristina jau turi sukaupusi nemažą pluoštą laiškų, juos suskirstė į keturias grupes.
„Vieni rašo mylimiesiems, kiti – artimiesiems, ypač tėvams, treti – Dievui ar savo angelui sargui, pastarieji mane labiausiai nustebino. Ketvirtoji laiškų grupė – vaikų. Ši labai įvairi, nes mažųjų laiškai be galo nuoširdūs ir paprasti. Paauglių laiškuose gali rasti ir nemažai keiksmažodžių“, – kalbėjo menininkė.
Dar viena laiškų grupė – ta, kurių neįmanoma perskaityti be vertėjo, mat jie rašyti korėjiečių, kinų, ispanų ir kitomis pasaulio kalbomis.
Rašysena – irgi menas
Rengdama parodos eksponatus grafikė siekė žmonėms kalbėti paprasta ir jiems suprantama kalba. Tačiau iš pradžių bijojo, ar jos paroda sulauks dėmesio, ar nors vienas žmogus išdrįs parašyti laišką.
„Atvirai sakant, rezultatas mane nustebino. Apie lietuvius yra susidaręs toks stereotipas, kad tai – uždari ir šalti žmonės. Nieko panašaus. Visi labai drąsiai rašė laiškus ir dėkojo už galimybę vėl prisiminti tą malonumą. Net nesitikėjau, kad žmonėms to reikia. Tylos akimirka, kai galvoji, ką ar kam rašyti, pati savaime yra vertinga. Tarsi naudos čia nėra, bet tas nuoširdumas, paprastumas duoda gyvenimo džiaugsmą“, – mano Kristina.
Menininkė viliasi, kad iš sukauptų laiškų vėliau gims dar vienas projektas. Jau dabar svarstanti iš laiškų sukurti paveikslus ar kitaip eksperimentuoti. Kaip grafikę, ją domina ne tik laiškų turinys, bet ir jų išraiška.
„Būna, kad išsidėlioju laiškus ir jais grožiuosi, nes kiekvienas raštas vis kitoks, išskirtinis: vienas tvarkingas, kitas – ne, tiesus ar palinkęs į vieną ar kitą pusę. Tai ir yra visas grožis. Vienas iš šio projekto tikslų ir buvo pamatyti, ar žmonės rašys ir kaip jie tai darys“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Turi savo charakterį
Parašiusieji laiškus juos meta į vieną iš pasirinktų pašto dėžučių. Jos savo spalvine gama, simbolika tarsi atspindi vieną ar kitą Europos šalį, tad yra savitos ir išskirtinės.
„Tokios realiame gyvenime jau seniai išnykusios, tad ir mano pašto dėžutės yra tarsi aptrintos laiko tėkmės, aplaužytos, asimetriškos. Jos sukelia ir tam tikrą nostalgiją: dabartinės pašto dėžutės metalinės, tarsi be veido, o aš norėjau, kad jos visos turėtų savo charakterį“, – kalbėjo menininkė.
Tad ir medžiaga, iš kurios daromos pašto dėžutės, pasirinkta neatsitiktinai. Medis, anot grafikės, yra gyvas ir labai panašus į žmogaus gyvenimą. Jis pats dažniausiai padiktuoja, kaip turėtų atrodyti pašto dėžutė, o galutinius taškus sudėlioja menininkė, besidominti kitų šalių pašto dėžučių dekoravimo tradicijomis ir simbolika. Kristina sako, kad daugelis netiki, jog dėžutes pagamina pati. Tačiau, kaip tvirtina projekto autorė, ji plaktuku ir atsuktuvu darbuojasi ne prasčiau nei bet kuris vyras.
„Medis padiktuoja, kaip daryti, nes jis yra gyvas. Kaip ir žmogaus gyvenimas, jis nėra tobulas – būna kampuotų, kreivų. Kaip pašto dėžutė atrodys, dažniausiai nusprendžiu intuityviai, nors visada pasidomiu tos šalies tradicijomis ir simbolika, visada atsiduodu pajautimui, juk daug smagiau, kai nežinai, koks rezultatas bus“, – atskleidė K.Norvilaitė.
Šios parodos-projekto išskirtinumas tas, kad ji nuolat keičiasi, nes vienos dėžutės suranda naujus šeimininkus, kitos užima jų vietas: jau dvi pašto dėžutės puošia lietuvių namus, o trečia iškeliavo už Atlanto.
Žavi žmonių reakcijos
Parodoje daugiausia dėmesio sulaukia pašto dėžutės, tačiau ne mažiau akį traukia ir lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslai. Jie žavi savo paprastumu ir paslaptingumu, nes nežinai, ko gali tikėtis atvėręs vieną ar kitą paveikslo langelį.
„Visi paveikslai yra interaktyvūs – žmonės gali juos atverti, paliesti, perskaityti. Iš pradžių maniau, kad jų liesti niekas nedrįs, nes esame įpratę, kad parodose į eksponatus galima tik žiūrėti. Klydau. Labai keista, kad sulaukiau daug komplimentų.
Žmonėms patinka toks žaidimas. Laiškų rašymas – savotiškas žaidimas, tad ir savo parodą pavadinau projektu“, – pasakojo Kristina.
Menininkę labiausiai sužavėjo žmonių reakcija, anot jos, iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti dalykai kaip laiškų rašymas ar paveikslų lietimas gali sukelti ir nuostabą, ir šypseną, ir klausimų laviną: kaip, kodėl, kam.
„Mane žavi žmonių reakcija. Ir kas svarbiausia – jiems reikia paprastų dalykų. Noriu, kad žiūrovas aktyviai dalyvautų parodoje. Sakoma, kad menininkas mėgsta būti vienas.
Bet rengdamas parodas galvoji apie žiūrovą, juk iš jo gauni informaciją, tad turi rasti su juo kontaktą. Gyvenimas dabar gana sudėtingas, tad jeigu žmogus nusišypso, tai jau didelis pasiekimas“, – kalbėjo K.Norvilaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
