Pastebėtas. Aktorius, režisierius, buvęs ilgametis Juozo Miltinio dramos teatro direktorius Rimantas Teresas žino, kad atlygis ateina su didžiule patirtimi, su kiekvienu vaidmeniu. Geriausias postūmis didesniems darbams pradėti, pasak jo, žiūrovų įvertinimas.
Neturi ambicijų
Vienas iš Auksinio scenos kryžiaus nominantų, daugybę vaidmenų sukūręs buvęs J.Miltinio dramos teatro vadovas, aktorius, režisierius R.Teresas įvertinimo nesureikšmina. Jis džiaugiasi pačiu faktu, kad buvo pastebėtas iš kelių šimtų žymių aktorių, ir tikina nelaukiantis Tarptautinės teatro dienos, kai bus paskelbti ir apdovanoti geriausi šalies menininkai už Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus.
„Esu užimtas žmogus, neturiu didelių ambicijų ir nėra kada apie tai galvoti. Svarbiausia, kad iš penkių šimtų artistų, atlikėjų esu pastebėtas. Tai didžiausias įvertinimas. Dažniausiai atrenkami Vilniaus, Kauno atlikėjai ir tik du asmenys – iš Panevėžio. Mano nuomone, tai didelis pasiekimas. Nei iš Šiaulių, nei iš Klaipėdos nominantų nėra. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai visai nerūpi ir nėra malonu“, – prisipažįsta pašnekovas.
Jis neslepia, kad įvertinimas savimeilę paglosto ir verčia dirbti, kad pateisintų palaikančiųjų lūkesčius. Juo labiau, kad tenka konkuruoti su tokiais grandais kaip Povilas Budrys ar Arūnas Storpirštis, kurie nuolatos matomi televizijos ekranuose.
„Jei Dievas ištiesia ranką, reikia ją švelniai paspausti ir eiti į priekį. Kai kurie, gavę tokias nominacijas, sužvaigždėja. Pažįstu žmonių, kurie praranda kvalifikaciją, išpuiksta. Čia aš kalbu ne kaip aktorius, o kaip režisierius, ilgametis teatro vadovas“, – sako meninkas.
R.Teresas Auksinio scenos kryžiaus nominantu tapo už pagrindinius vaidmenis J.Miltinio dramos teatro pastatytuose spektakliuose „Vedybos“ ir „Hanana, kelkis ir eik“. Tarp nominantų – ir garsus J.Miltinio aktorius Albinas Kėleris už antraplanį Ževakino vaidmenį „Vedybos“.
„Man tai – Dievo dovana. Aš tai priimu ne kaip iššūkį, o kaip normalų savo darbo, pastangų įvertinimą“, – paaiškina R.Teresas.
Atsidavė likimui
Aktorių gretas R.Teresas po beveik penkiolikos metų pertraukos papildė tada, kai nebuvo perrinktas J.Miltinio dramos teatro vadovu. Dar visai neseniai režisierius buvo sakęs, kad negali vienu metu vaidinti ir eiti vadovo pareigų, o po kurio laiko teko prisiminti tai, kas buvo šiek tiek primiršta.
Prieš porą metų žiniasklaida aptarinėjo, kas legendiniame J.Miltinio teatre vyksta, aprašinėjo ten prasidėjusius įvairius konfliktus, kalbėjo apie teatro aktorių susiskaldymą į dvi stovyklas, tačiau visi šie įvykiai ir kalbos buvusį vadovą tik užgrūdino. Jis pasidavė likimui ir nėrė į naują etapą – po ilgos pertraukos pasirodė nauju amplua: ne tik režisieriaus, bet ir aktoriaus.
„Penkiolika metų nevaidinau, dirbau tik kaip režisierius, vadovas ir pedagogas. Aišku, niekuomet nebuvau atitrūkęs nuo vaidybos, stačiau spektaklius, todėl man nebuvo didelio diskomforto grįžti. Kita vertus, tie santykiai, kurie klostėsi teatre, nebuvo patys maloniausi. Esu labai dėkingas režisieriui Rolandui Atkočiūnui, nes jei ne jis, būčiau galvojęs pasiieškoti kito teatro ar apie visai kitą gyvenimo vingį“, – prasitaria režisierius.
R.Teresas prisipažįsta ketinęs išvažiuoti dirbti dėstytoju Bulgarijos Sofijos universitete.
Aktorius naujajame gyvenimo etape sako kojas apšilęs labai greitai ir jau po kelių mėnesių jautėsi puikiai. Čia – kaip su dviračiu. Juk ne veltui teigiama, kad kartą išmokus juo važiuot ir po keliolikos metų pertraukos sugebėsi.
„Jei išmokstama vaidinti, neįmanoma to užmiršti. Man profesija – šventas reikalas. Nuo ketvirtos klasės esu susijęs su menu. Mokiausi M.K.Čiurlionio mokykloje choreografijos. Be to, kad esu iš teatralų šeimos. Artistiškumas veikiausiai mano kraujyje“, – šypsosi aktorius.
Pasak jo, grįžimas ten, kur kadaise pradėjo, ir jaudino ir baugino, tačiau dabar to žingsnio nesigaili.
„Buvo pojūtis, kad lyg viską pradedu iš naujo“, – neslepia aktorius.
Pasikeitė aktorių santykiai
Pasak R.Tereso, per keliolika metų labai pasikeitė teatras, aktorių santykiai, jų požiūris į darbą. Jo tikinimu, jauni aktoriai nori labai greitai tapti žinomais, jiems bene svarbiausia – materialiniai dalykai.
„Patys santykiai pasidarė šalti. Aktoriai rūpinasi ne tuo, kaip geriau suvaidinti, o kiek jiems už tai mokės. Aišku, valgyti visiems norisi, todėl tas noras suprantamas. Žinoma, ne visi taip elgiasi, bet didelė dalis“, – mano pašnekovas.
Kita vertus, anot R.Tereso, kai jaučiama, kad gimsta kažkas gražaus, įdomaus, tas teatras nėra labai pasikeitęs lyginant su senuoju – visi noriai dirba, atiduoda dalelę savęs.
Didžiausias variklis iki šiol, pasak menininko, yra artistų konkurencija, nes būtent ji ir ambicijos skatina aktorius tobulėti, siekti geresnio rezultato.
„Konkurencija – tam tikras stūmoklis, be jo neapsieinama nė vienoje gyvenimo srityje. Teatras pasikeitė, kitoks ir aš pats: pakito požiūris į žmones. Darbuotojai anksčiau buvo kaip vienas branduolys, o dabar to neliko. Tai gąsdina. Tačiau tai tik mano įžvalgos, aš negaliu būti visiškai objektyvus“, – prisipažįsta režisierius.
Statęs ne vieną spektaklį užsienyje, su trupe apkeliavęs pusę pasaulio R.Teresas pažymi, kad tokia situacija yra ne tik pas mus. Kitur problemos atrodo menkesnės, tačiau kai pamatai iš arčiau, anot aktoriaus, supranti, kad visur viskas labai panašu.
„Daug kartų lankiausi užsienyje, turiu ten kolegų, draugų, todėl žinau apie jų situacijas. Ten, kur mūsų nėra, visuomet atrodo geriau, tačiau, kai išsikalbi, supranti, kad ir jų tos pačios problemos. Užsienyje dar sudėtingesnė situacija – ten beveik visur aktoriai samdomi, nėra trupės. Tik kai kurie teatrai turi savo pagrindines trupes. O išsaugoti tą pagrindinę sudėtinga. Kartais gerai šviežias kraujas, tačiau kai vyksta nuolatinė kaita, sunku dirbti“, – mąsto pašnekovas.
(…)
Visą Vaidos REPOVIENĖS straipsnį skaitykite kovo 24 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
