Pro objektyvo akutę žvelgęs į lietuvišką katalikybės tradiciją, fiksavęs baleto šokėjų judesius ir skausmą slepiančius veidus, panevėžiečiams gerai žinomas menininkas sugebėjo prasibrauti ir į garsių dailininkų Nomedos ir Šarūno Saukų asmeninę erdvę. Nors jie atsivėrė menininkui tik akimirką, tačiau tokio emocijų proveržio niekam kitam iki šiol nepavyko užfiksuoti.
Pavykęs bandymas
Bene pats pirmas bandymas per fotografiją pažvelgti į garsių dailininkų poros vidinį gyvenimą Valentinui Pečininui pavyko. Subtiliai sukabinęs sutuoktinių ekspresija persmelktus portretus jis tarsi nuėmė šydą nuo šių neretai spaudoje keistuoliais vadinamų menininkų ir atskleidė jų charakterį, psichologiją, vidinę būseną.
A galerijoje atidaryta fotomenininko V.Pečinino paroda „Saukų šeimos portretas“. Vienoje salėje – Šarūno Saukos tapytas paveikslas, kitoje – jo ir žmonos Nomedos portretai. Fotografas juos sukabino taip, kad vyras neužgožtų žmonos, kaip dažniausiai būna realybėje. Jo paroda pulsuoja ekspresija, atvirumu. Per menines fotografijas atsiskleidžia unikalus pasakojimas: šalia sėdintys žmonės žvelgia į skirtingas puses arba vienas priešais kitą lieja didžiules aistras. Tokie ir panašūs Saukų portretai pasakoja dviejų ryškių asmenybių vidinį gyvenimą.
Dusetose, Zarasų rajone, gyvenantys menininkai ne kiekvienam atveria namų duris, tačiau su fotomenininku V.Pečininu praleido pusdienį. Nors Saukos atsivėrė tik akimirkai, o išvydę panevėžiečio užfiksuotus kadrus patikino daugiau nebesifotografuosiantys, V.Pečininas juokauja, kad dar sulauks iš dailininko paveikslo.
„Kai tik atvykau ir pamačiau jo darbus, pamaniau, kad niekada tokių nenorėčiau savo namuose, tačiau vėliau, kai ėmėme daugiau bendrauti, paklausiau: „Šarūnai, ar kada nors man padovanosi savo paveikslą? Jis parodė pirštų kombinaciją“, – atvirai pasakojo menininkas.
Atvėrė vidinį pasaulį
Kai Saukos pamatė panevėžiečio darbus, pareiškė, kad fotografams jų namų durys bus užtrenktos.
„Atvežiau nuotraukas. Jie pasakė: padarei – rodyk, bet daugiau čia fotografų nebus. Supratau, kad tame olimpe aš kol kas stoviu vienas ir artimiausiu metu nieko kito čia nebus“, – juokiasi menininkas.
Saukos, pasak V.Pečinino, yra uždari žmonės, o dabar visuomenė gali juos pamatyti. Parodoje užfiksuotas proveržis, emocinis ištrūkis.
„Užfiksavau jų vidinio pasaulio tam tikrą akimirką. Šarūnas yra uždaras, tarsi užsidėjęs kaukę, Nomeda palaiko vyrą visapusiškai“, – kalbėjo fotomenininkas.
Saukų portretai jau atrinkti į šių metų spaudos fotografijos konkursą ir panevėžietis tikisi užimti pirmą vietą. V.Pečininas sako esantis labai griežtas sau, daug reikalaujantis.
Prasiveržė emocija
Pasak V.Pečinino, dažniausiai temos gimsta netikėtai. Taip buvo ir šiuo atveju.
„Tarsi Dievo ranka nurodo man kūrybinio kelio kryptį. Taip buvo su „Siauruku“, „Baletu“, „Tėvo Stanislovo“ ciklais. Taip atsitiko ir su „Saukų šeimos portretu“. Pajutau vėl tą patį jausmą, kai Albinas Vološkevičius pasiūlė aplankyti Šarūną ir Nomedą“, – prisipažino menininkas. V.Pečininas prasitarė, kad Albinas jį perspėjęs su garsiais dailininkais elgtis labai atsargiai, nes tai – Saukos.
„Aš atsakiau: na ir kas. Dar nežinojau, kokie jų darbai. Tačiau pasiėmiau visą įrangą. Iš pradžių nieko nepamačiau, jie buvo uždari, bet akimirką pajutau, kad jau atsiskleidžia erdvės mano veiklai. Paklausiau, ar galiu fotografuoti, gavęs sutikimą, iš karto ėmiausi darbo.
Aš dabar negaliu pasakyti, kaip tai viskas vyko, kaip viską pajutau“, – tikino V.Pečininas.
Įvaldęs reportažines fotografijas jis neslepia, kad stengėsi subtiliai prisiliesti prie garsių dailininkų emocinių išgyvenimų, jų sielų trapumo ir ryžtingo atsiribojimo nuo plačios visuomenės.
„Išlaikydamas klasikinio portreto tendencijas, pritaikiau avangardinį fotografavimo metodą ir išvengiau režisuotų portreto rakursų“, – teigė fotomenininkas.
Pasak jo, dviejų skirtingų dailininkų ir asmenybių, vienos paslaptingos ir ekspresyvios šeimos portretų paletė atskleidžia ir asmeninius išgyvenimus, ir atsiribojimą, ir emocinį iššūkį.
Paveikė gyvenimo būdas
Menininkas pasakojo, kad fotografuodamas Saukas stengėsi jų netrukdyti. Tiesiog stebėjo dailininkų ir A.Vološkevičiaus pokalbį, traukėsi į šalį ir reikiamu momentu spaudė fotoaparato mygtuką.
„Per visą jų pokalbį stengiausi pagauti tą kadrą. Albinui tyliai sakiau, kad patrauktų ranką, pats kone pro langą išlindau, nes žinojau, kad Šarūnas bet kurią minutę gali pasakyti: jau viskas. Tiesiog reikėjo būti ir kartu nebūti“, – prisiminė panevėžietis.
Kai Nomeda išėjo A.Vološkevičiui parodyti savo erdvės, V.Pečininas liko su Š.Sauka. Tačiau tarytum už virvutės truktelėtas užlipo laiptais ir atėjo pas Nomedą.
„Čia – emocijų pliūpsnis. Ji aistringai aiškino apie kūrybą, tam tikrus jos niuansus. Pritūpiau ir fotografavau“, – kalbėjo menininkas. Tačiau ta energija liejosi trumpai, minutė kita, ir viskas baigėsi. Fotomenininkas pajuto, kad jį kažkas tarytum pakėlė, ir nusileido į apačią pas Šarūną. Jis sėdėjo rūškanu veidu, susimąstęs.
V.Pečininas sako, kad stengėsi parodoje sukurti savotišką dailininkų pasaulį, kuriame sutuoktiniai vienas kitam aistringai kažką aiškina.
„Nomeda intravertė: ji kuria aplinkai. Šarūnas užsisklendęs savyje, tik jis vienas žino, ką daro. Tačiau jei pažiūrėsime į kiekvieną iš jų atskirai, pamatysime, kad gyvena savo pasaulyje“, – paaiškino menininkas. Būdamas šalia Šarūno ir Nomedos, V.Pečininas prisipažino suvokęs vieną filosofinę tiesą.
„Atskleisti savyje ypatingus kūrėjo gabumus galima tik visiškai atsisakius materialaus prado, nustojus siekti karjeros, finansinės ir socialinės gerovės. Saukos atsisakė Vilniaus, nenorėjo būti liaupsinami, uždarė duris žurnalistams, bet jie kuria. Kuo sunkesnės sąlygos, tuo geresnis rezultatas“, – emocingai kalbėjo V.Pečininas. Jo teigimu, kurti gali visi, bet ne kiekvienas tą daro.
Atsiskleidė per parodą
Menotyrininkė Kristina Stančienė pastebėjo, kad V.Pečininas – žmogus, mėgstantis iššūkius, neįmanomus dalykus paversti įmanomais. Tai žmogus, pasak jos, kuris sugeba suvaldyti savo emocijas ir jas nukreipti tikslui – įveikti sunkiai pasiduodančias užduotis.
„Šį ciklą taip pat laikau savotišku iššūkiu. Juo labiau kad Nomeda ir Šarūnas Saukos nemėgsta žiniasklaidos dėmesio ir savo vidinę erdvę nuo visų saugo. Ši paroda – tai iliuzija, per kurią atsiskleidžia ir menininko charakteris, ir jo psichologija, ir požiūris į žmones“, – pažymi K.Stančienė.
Ji sako, kad dailininkai neretai lieka už kadro, jų, skirtingai nei aktorių, muzikantų, dainininkų, gatvėje niekas neatpažįsta, todėl fotomenininkas juos įamžino.
„Čia mes žvelgiame į juos, o ne į jų kūrinius. Ši dailininkų pora labai garsi, tačiau spaudoje dažniau rašoma apie Šarūną, o fotografijose labai ryški N.Saukienė. Ji yra puiki, talentinga tapytoja, tačiau kartais atsiduria vyro šešėlyje. Čia ji atsiskleidžia kaip labai dramatiška, vitališka asmenybė. Tai yra labai įdomu ir netikėta. Kuklesnis ir mąslesnis personažas lieka Š.Sauka“, – teigė menotyrininkė K.Stančienė. Jos manymu, V.Pečininui pavyko padaryti savotišką stebuklą – užčiuopti Nomedos atsivėrimo akimirką.
Menotyrininkės teigimu, V.Pečininui pasisekė užfiksuoti, kaip dvi ryškios asmenybės, nuolat būdamos šalia viena kitos, gyvena atskirą vidinį gyvenimą.
Pasakoja istoriją
K.Stančienė pažymi, kad V.Pečininas fotografijose geba atskleisti ne tik dailininkų emocijas, bet ir jų psichologiją, vidinį pasaulį, mąstymą.
„Fotomenininkas V.Pečininas, daugybę kartų kūręs fotografinius portretus, pasišovė sukurti tapytojų. Juk paroda pavadinta
„Saukų šeimos portretas“. Pavadinimas nemeluoja – fotografijos pasakoja istoriją apie du talentingus menininkus, apie Vyrą ir Moterį. Pasakojimas plėtojasi atskirose fotografijose. Tačiau viso ciklo leitmotyvas ir kulminacija – dvigubas menininkų portretas“, – sako menotyrininkė. Pasak jos, dvi asmenybės yra viena šalia kitos, bet gyvena visai kitą gyvenimą. Tačiau čia, K.Stančienės teigimu, fizinės ribos, apibrėžta erdvė tampa nesvarbi prieš minties, vaizduotės, mąstymo galią.
„Fotografui pavyko užfiksuoti akimirką, kai abu kūrėjai sėdi vienas šalia kito, bet žvelgia į skirtingas puses. Paprastas kasdienybės fragmentas čia tampa metafora: dvi stiprios asmenybės, nuolat būdamos greta, gyvena savo pasauliuose“, – sako menotyrininkė.
Viešnia pabrėžė, kad šiuolaikinėje lietuvių fotografijoje apstu pavyzdžių, kai objektyvo akis siekia perteikti žmogaus socialinę klasę, o ne apibūdinti asmenybę. Tokios portretinės fotografijos neretai būna statiškos, herojai jose pabrėžtinai pozuoja, o ne itin išraiškingi jų veidai sugriauna iliuziją, kad juose išvysime ką nors gilesnio, esminio, vidinio.
Rado ryšį
Menininkų atvaizduose nematyti pozavimo įtampos, statiškumo. Ekspresyvūs, emocingi gestai rodo, kad portretai gimė spontaniškai, netikėtai, iš anksto nežinant galutinio rezultato.
„Daugelyje fotografijų autorius niveliuoja aplinką, foną, sutelkia žiūrovo dėmesį vien į herojų veidus ir gestus. Nesvarbūs tampa drabužiai, kitos detalės, leidžiančios susidaryti įspūdį apie jausmus. Fotografijos atspaustos ant drobės, o tai taip pat sustiprina jų „paveiksliškumo“ įspūdį. Tačiau tarp tapybos ir fotografijos egzistuoja vienas esminis skirtumas. Pirmoji pajėgi apibendrinti, „susintetinti“ asmenybę, o fotografija tik tam tikrą akimirką užfiksuoja žmogaus išvaizdą, judesį“, – sako K.Stančienė.
Menotyrininkė pabrėžia, kad V.Pečininui pavyko perteikti unikalią žinomų tapytojų atsivėrimo akimirką, rasti su jais bendrą kalbą. Pasak moters, menininkas sugebėjo pajusti emocinį ryšį, intrigą.
„Tačiau čia įamžintos asmenybės – sudėtingos ir gilios. Galime pajusti jų trapumą, jautrumą. Tačiau ne daugiau, – pažymi menotyrininkė. – Žvelgdama į fotografinį atvaizdą, nesiryžtu spėti, koks gi iš tikrųjų Š.Sauka ir kokia kasdienybėje yra N.Saukienė. Tačiau ši fotosesija, intrigavusi autorių, dabar intriguoja mus, žiūrovus, ir paskleidžia daugiau nežinios, klausimų nei išvadų ir atsakymų.“
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
