Apie Skaistakalnio parko pašonėje įsikūrusią trapaus grožio oazę – me-ninio stiklo studiją „Glasremis“ daugiau papasakotų Panevėžyje lankęsi užsienio turistai nei patys panevėžiečiai. Karščiu alsuojančios krosnys, nuo nudegimų senų laikraščių apsaugotomis rankomis meistrų formuojamas, dažomas, šlifuojamas ir poliruojamas it medus tirštas stiklas virsta įvairiausių formų ir spalvų kūriniais, puošiančiais net pasaulio garsenybių namus.
Meno kūriniai sugrįžta namo
Panevėžio turizmo informacijos centras ir kelionių agentūros ne veltui „Glasremį“ įtraukusios į Aukštaitijos sostinės lankytinų vietų sąrašą. Kartą jame stebėjusieji stiklo gamybos procesą suserga savotiška priklausomybe nuo širdžiai mielų lietuviško stiklo gaminių: suvenyrų, interjero detalių, išskirtinio dizaino meninių dirbinių.
Paradoksas: apie Panevėžyje gimstantį grožį nė nenutuokiantys lietuviai didžiuojasi iš stiklo dirbiniais garsėjančios Čekijos ar Venecijos parsivežtais stikliniais suvenyrais, tačiau nežino, kad etiketė „made in Czech“ ar pristatomas Murano stiklas tėra gudrus užsieniečių rinkodaros triukas. Taip lagaminuose į Lietuvą parkeliauja „Glasremio“ eksportuojama produkcija, o turistai šventai tiki matomiausią namų vietą papuošę suvenyru iš gryno čekiško stiklo. O prancūzams garbė meno galerijose parduoti stiklinę produkciją nenuslepiant, kad ji pagaminta Lietuvoje.
Įmenamos stiklo paslaptys
Turistams „Glasremyje“ atsiskleidžia visos stiklo paslaptys: nuo gamybos iki meno kūrinių ekspozicijos. Didžiausią susidomėjimą smalsuoliams kelia karščiausia studijos patalpa, kur nuolatos žėruojančiose dviejose krosnyse esant 1350 laipsnių temperatūrai iš baltų it jūros puta granulių išlydomas stiklas.
Pagarbiai iš krosnies ištrauktai medžiagai būsimą meno kūrinio formą meistrai suteikia ją formuodami įrankiais tol, kol stiklas alsuoja maždaug 1000 laipsnių karščiu, vėliau gludina rankomis.
Nors pasaulyje stiklininkai naudoja galybę medžiagų, saugančių rankas nuo nudegimų, panevėžiečiai nustebina unikalumu. Jų delnus gelbsti šlapi suspausti dar šeštojo dešimtmečio laikraščiai. Pasirodo, juose esantis švinas – puiki apsauga nuo karščio.
Meistrai susirūpinę, kuo pakeis senus laikraščius, kai šie baigsis, mat šių dienų leidžiama spauda tokiam darbui visai netinka – sudrėkinti puslapiai ištyžta.
Tirštas kaip medus stiklas dažomas, į gaminį pučiamas suspaustas oras. Paslaptis, kaip atrodys gaminys, pradeda skleistis šiam atvėsus iki 550 laipsnių, kai sukietėjusiame stikle išryškėja spalvos. Toliau būsimasis meno kūrinys vėl dedamas parai į krosnį, kad lėtai auštų. Mat stiklas – įnoringa medžiaga: per greitai atvėsęs suskyla.
Nuo stiklo lydymo iki galutinio rezultato kelias nėra trumpas ir reikalauja kantrybės. Atvėsintas kūrinys dar šlifuojamas, daromos plokštumos, poliruojamas, kol virsta brangiu interjero akcentu.
Dovana iš Panevėžio – V.Putinui
Nors dažniausi „Glasremio“ studijos lankytojai – užsieniečiai ir pedagogų atvedami mokiniai, tačiau stiklininkams yra tekę susitikti ir su smagiai nusiteikusiomis mergvakario dalyvėmis. Merginos, padedamos stiklo meistrų, kūrė vardinį suvenyrą jaunajai. Stiklo menininko darbą „Glasremyje“ išbandė ir vieno iš buvusių JAV ambasadoriaus Lietuvoje sutuoktinė, dovanos čia ieškojo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis.
Stiklininkai juokauja visada žinantys, ką švenčia garsenybės. Vardiniais panevėžiečių studijoje gamintais suvenyrais apdovanoti visi pastarųjų dvidešimties metų Lietuvos prezidentai.
Jo Ekscelencijos Algirdo Mykolo Brazausko vienam jubiliejui „Glasremio“ meistrams teko kurti netgi tris dovanas, viena jų – stiklinis šautuvas. Studijos klientų sąraše – prezidentas Valdas Adamkus, politikas ir teisininkas Artūras Paulauskas. Panevėžiečių sukurtas gaminys – stiklo lašas – įteiktas netgi Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. „Glasremio“ meno dirbiniai dovanojami ne tik Rusijoje populiarios televizijos laidos „Ekstrasensų mūšis“ dalyviams.
Kaip juokauja „Glasremio“ įkūrėjas ir vadovas Remigijus Kriukas, jis būtų puikus saugumietis – kad įsitikintų, kas pradžiugins dovanos gavėją, užsakovą privalo iškvosti kone iki sielos gelmių.
Kol kas panevėžiečiams neteko susidurti su sunkiai suvokiamais įgeidžiais, kaip jų kolegoms Maskvoje, gavusiems užsakymą į stiklo suvenyrą įpilti tikros naftos. Įdomiausia, kad ji turėjo būti ne iš bet kokio gręžinio. Dvi paras žmogus iš Tiumenės traukiniu dardėjo į šalies sostinę, kad stotyje perduotų stiklininkams kanistrą su nafta.
Nugalėjo entuziazmas
„Glasremio“ pradžia – 2000-ieji. Tuomet stiklo fabrike uždarius meninio stiklo cechą gatvėje atsidūrusius darbuotojus suvienijo idėjinis vadas – visą gyvenimą apie savo studiją svajojęs dailininkas R.Kriukas.
Taip keliolika žmonių sukūrė įmonę, išgarsinusią Panevėžį užsienyje, bet savame kieme žinomą nedideliam ratui meno mylėtojų.
2001-ųjų vasario 2-ąją „Glasremyje“ iš krosnies ištrauktas pirmasis išlydytas stiklas, tinkamas formuoti gaminį.
„Pradžia buvo tokia finansiškai sunki, kad pusantrų metų išvaikščiojau su vienais džinsais. Kolektyvas matė, kad atlyginimai vėluoja ne todėl, kad sau į kišenę kraučiausi pinigą, o dėl to, jog tiesiog nebuvo įmanoma užsidirbti“, – pirmuosius žingsnius pamena R.Kriukas.
Stiklo menininkai netgi neturėjo galimybių pasinaudoti verslininkams paskutiniu šiaudu sunkmečiu tampančiais kreditais.
Bankai įtariai žiūrėjo į meną kuriančią saujelę panevėžiečių ir turbūt netikėjo, kad ateis laikas, kai net Rusijos prezidentui dovanų bus ieškoma ne kur kitur, o Aukštaitijos sostinės įmonėlėje.
„Visų bankų buvo trumpas atsakymas: tave kaip menininką žinom, bet kaip verslininko – ne.
O jau po trejų metų bankai patys važiavo ir siūlė aukso kalnus“, – pasakojo „Glasremio“ įkūrėjas.
Dabar kolektyve, prisiminus sunkią pradžią, geranoriškai pasijuokiama iš kitiems keistai atrodžiusio entuziazmo: kokie mes kvaili buvom, visai tokie pat, kaip šefas.
Kuria tradicijas
Nors „Glasremis“ Panevėžyje gyvuoja jau antrą dešimtmetį, platesnė auditorija meninio stiklo gaminius kuriančios įmonės vardą išgirdo visai neseniai, kai R.Kriukas, įkalbėtas mamos ir žmonos, miesto Dailės galerijoje surengė personalinę parodą.
Lankytojai ją įvertino: gražu, tačiau meną tame grožyje įžvelgė turbūt tik vienas kitas. R.Kriuko nuomone, kitaip nė negali būti – Lietuvoje dar tik kuriamos stiklo meno tradicijos. Nors, tarkim, vienoje iš stiklo šalių laikomoje Suomijoje net mokinukai apie stiklą galėtų papasakoti tiek, kiek Lietuvoje nežino net suaugusieji, o Liuksemburge ar Olandijoje meniniai stiklo gaminiai netgi populiaresni nei skulptūra.
Lietuvoje populiarinančių dekoratyvinį stiklą – vos vienas kitas menininkas. Turbūt atvykėliui iš gilias tradicijas turinčios stiklo šalies keistai nuskambėtų žinia, kad nė 20-ies darbuotojų neturintis „Glasremis“ šiuo metu didžiausia meninio stiklo studija visame Baltijos regione.
Per dvylika metų požiūris į stiklo meną Lietuvoje mažai pasikeitė. Pirmaisiais gyvavimo metais „Glasremis“ savo šalyje pajėgdavo realizuoti vos 2 proc. produkcijos, šįmet – apie 15 proc. Lietuviai, dar menkai vertinantys stiklinį grožį, nesiryžta atverti piniginių brangiai kainuojantiems vertingiems meno kūriniams.
Panevėžiečių stiklininkų rankomis pagaminti dirbiniai iškeliauja net į devyniolika pasaulio šalių. „Glasremio“ turbūt nežino tik Afrikos žemynas.
Ekskliuzyvinių gaminių iš Panevėžio užsisako netgi didžioji Kinija, pati užkimšusi pasaulio parduotuvių lentynas pigiais stikliniais niekučiais.
Maža panevėžiečių stiklo studija – minias žiūrovų iš viso pasaulio sutraukiančios milžiniškos interjero detalių mugės Frankfurte nuolatinė dalyvė. Stiklininkų joje kasmet mažėja – ekonominis ir politinis sunkmetis kirto trapaus grožio gamintojams.
Iš minios profesionalų „Glasremį“ išskiria tik jam būdingas savitas braižas, o gaminių kokybe panevėžiečiai konkuruoja su vardą šioje srityje seniai užsitarnavusiais ir gilias stiklo gamybos tradicijas turinčiais čekais.
„Nurungti jų vardą sudėtinga. Pasaulis nustemba išgirdęs, kad ir Lietuvoje dirbama su stiklu. Ir ne bet kaip dirbama“, – pripažįsta R.Kriukas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
