Panevėžys garsėja kaip bažnyčių miestas. Šalia didingų ir monumentalių katalikų bažnyčių mieste savo vietą randa ir stačiatikių, protestantų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų maldos namai. Jie – neatsiejama Panevėžio kultūros dalis.
Vienintelė išlikusi
Gausiausią tikinčiųjų bendruomenę vienijanti stačiatikių Kristaus prisikėlimo cerkvė pastatyta 1892 metais pijorų stačiatikių kapinėse ant nugriautos katalikų koplyčios pamatų. Tai nėra seniausia stačiatikių cerkvė, bet ji vienintelė išlikusi Panevėžyje.
Anot Aleksejaus Smirnovo, Panevėžio stačiatikių Kristaus prisikėlimo parapijos popo, cerkvė buvo įkurta dar tik kuriantis miestui. Iki tol tikintieji lankėsi Surdegio vienuolyne, kur buvo centrinė parapija.
„Plečiantis miestui, cerkvės atsirado ir jame. Ten, kur dabar yra Švč. Trejybės bažnyčia, buvo vienuolių pijorų vienuolynas. Kai buvo įvesti caro kariai, vienuolynas 1853 m. buvo pertvarkytas į stačiatikių cerkvę – Kazanės ikonos švč. Mergelės Marijos. Tai buvo daugiau kariuomenės maldos namai, kurie atrodė kiek kitaip nei dabar – būdingi cerkvei kupolai ir kiti architektūriniai reikalavimai“, – apie didžiausią stačiatikių cerkvę pasakojo A.Smirnovas.
Tai nebuvo vieninteliai maldos namai. Anot istorinių šaltinių, 1888 m. mokytojų seminarijos rūmuose ir 1894 m. kalėjime buvo įrengtos cerkvės, jos išardytos 1915 m. Egzistavo ir dvi vadinamosios naminės cerkvės, jose lankydavosi tam tikra dalis tikinčiųjų, viena didesnių cerkvių buvo dabartiniame „Kleve“.
„Kadangi mieste buvo ne viena cerkvė, tad kapinių teritorijoje nuspręsta įrengti koplytėlę, savotišką laidojimo biurą, kuriame vyktų ir pamaldos už mirusiuosius. Aukų buvo surinkta daugiau, nei reikėjo koplytėlei, tad nuspręsta įrengti nedidelę cerkvę su privalomais jai atributais – varpine, reikalingais kanonais. 1892 m. ji buvo pašventinta ir pradėjo savo veiklą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir išvedus caro kariuomenę, Kazanės ikonos švč. Mergelės Marijos cerkvė buvo perduota katalikams, tad ši cerkvė liko vienintelė mieste“, – maldos namų atsiradimo istoriją priminė popas A.Smirnovas.
Traukė tikintieji
Pasak A.Smirnovo, Raguvoje, Biržų ir Pasvalio rajonuose panašiu metu irgi buvo pastatytos stačiatikių cerkvės, bet, mažėjant tikinčiųjų, gausiausia liko Panevėžyje, nors šis miestas yra pats lietuviškiausias.
„Per didžiausią šventę – Velykas, kai procesija eina aplink bažnyčią, susirenka apie 150 tikinčiųjų. Per sekmadienines pamaldas, vykstančias senąja slavų kalba, sulaukiame apie 50 parapijiečių. Nors daugiausia tai rusakalbiai, bet ateina pasimelsti ir katalikai už savo artimuosius, išpažinusius stačiatikybę“, – pasakojo A.Smirnovas.
Per tuos metus maldos namų architektūra kito nedaug, nes tai – medinė bažnyčia, ją reikia nuolat atnaujinti. Iš pradžių buvusi ruda, prieš keletą metų cerkvė buvo perdažyta šviesiai mėlynai.
„Vyko tik nedideli pagražinimai. Galima tik pasidžiaugti, kad prieš penkerius metus iš Rusijos parsivežėme naujus varpus, nes senieji jau buvo suskilę ir blogai skambėjo“, – kalbėjo dvasininkas.
Šalia cerkvės yra ir parapijos namai, atstatyti prieš beveik 20 metų, juose renkasi tikintieji per didžiąsias šventes, vyksta veteranų organizacijos „Tyluma“ susirinkimai.
„Parapijos namai buvo įkurti kartu su bažnyčia. Pagal pasakojimus, tuos namus, neapsikentęs benamių nuolatinių išgertuvių, padegė pats kunigas apie 1960 metus. Bet nežinau, ar tai tikra istorija, ar pramanas“, – intrigavo dvasininkas.
Pasak jo, tikinčiuosius iš kitų šalies vietų į Panevėžio kraštą traukė du dalykai – Surdegio švč. Dievo Motinos ikona ir Gegabrastos Šv. Nikolajaus cerkvėje kunigavęs dvasininkas.
„Panevėžio stačiatikių istorija glaudžiai susijusi su Surdegio vienuolynu. Po revoliucijos vienuolynas buvo panaikintas, tad iki Pirmojo pasaulinio karo švč. Dievo Motinos ikona buvo mūsų cerkvėje, vėliau iškeliavo į Kauną, tad ją gali pamatyti daugiau tikinčiųjų. Yra išlikęs metraštis, kuriame užfiksuota, kaip nepagydomi ligoniai, pasimeldę Surdegio švč. Dievo Motinai, stebuklingai pagijo. Į Panevėžio kraštą traukė ir savo asmenybe visus žavėjęs Gegabrastos Šv. Nikolajaus cerkvės šventikas“, – pasakojo A.Smirnovas.
Istorijos lobiai
Stačiatikių Kristaus prisikėlimo cerkvė yra kapinių teritorijoje. Kapinaitės atsirado dar prieš pastatant cerkvę, tad kai kur likę tik kauburėliai. Pasak dvasininko, vieta kapinaitėms pasirinkta neatsitiktinai.
„Kapinaitės pradėjo veikti dar iki devynioliktojo amžiaus. Pijorų vienuoliai pasirinko nuošalią vietovę, kurioje laidojo neturinčiuosius artimųjų. Atsiradus cerkvei, pradėti laidoti stačiatikiai, tad kapinės pavadintos stačiatikių. Po Antrojo pasaulinio karo čia atgulė ir karo veteranai. Dabar simboline tvorele atskirtos civilių ir karo veteranų kapinaitės. Dauguma žuvusių karių buvo rusų tautybės ir išpažino stačiatikybę, bet mes neskirstome pagal tikėjimą ar tautybę, meldžiamės už juos visus“, – kalbėjo dvasininkas.
Panevėžio rusų kultūros centro vadovė Valentina Vatutina, renkanti medžiagą apie kapinaitėse palaidotuosius, pasakojo, kad ten ilsisi daug žymių žmonių, gaila, kad nėra išlikusių dokumentų apie kapinėse esančias koplytėles.
„Viena koplytėlė iškilo pirmojo šventojo tėvo Piotro Ameljenovičiaus, kurio iniciatyva ir buvo pastatyta cerkvė, garbei. Apie kitą, akmeninę, nėra išlikusių jokių žinių, sklido kalbos, kad ji pastatyta apie 1892–1894 metus.
Čia ilsisi daug rusų bendruomenei svarbių žmonių – šventikų, mokytojų, kunigaikštytė Varvara Galicina, spėjama, diplomatų dukra. Čia palaidoti ir Antrojo pasaulinio karo kariai, tiesa, dėl jų laidojimo buvo tam tikrų nesklandumų, nes buvo laidojama Pirmajame pasauliniame kare žuvusiųjų kapuose. Ant betoninės sienelės sukabintos lentelės su Antrajame pasauliniame kare žuvusių panevėžiečių ar kovojusių už Panevėžį vardais ir pavardėmis. Daugelis jų ilsisi kažkur miškuose ar kitur“, – kapinių istoriją pasakojo V.Vatutina.
Pasak jos, labai svarbu išsaugoti kapinaites, nes jos reikšmingos ne tik rusų bendruomenei, bet ir visam miestui.
Archajiškos apeigos
A.Mickevičiaus gatvėje yra kita rusų stačiatikių atšakos, nepripažįstančios Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653–1666 m. patriarcho Nikono įsakymu, – sentikių cerkvė. Vienabokštė medinė bažnyčia turi istorinę vertę. Cerkvėje galima lankytis sekmadieniais iki 11 val. ir paklausyti pamaldų, skaitomų iš seniausių Panevėžyje liturginių knygų. Sentikių cerkvės dvasininkas Nikolajus Vladimirovas pasakojo, kad pernai mūsų šalies sentikiai šventė garbingą jubiliejų – 300 metų, kai Lietuvoje pradėjo kurtis iš Rusijos išvyti sentikiai.
„Mūsų Panevėžio sentikių istorija prasideda 1825 m., nors dokumentuose nurodoma, kad bažnyčia statyta 1906 m. Iki to laiko sentikiai buvo persekiojami, tad oficialiai nebuvo galima turėti ir bažnyčios. Žemę bažnyčiai dovanojo turtingesni parapijiečiai. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo sudeginta, bet 1926 m. atstatyta“, – bažnyčios istoriją prisiminė dvasininkas.
Rusų sentikiai išsiskiria tuo, kad išlaikė senąsias tradicijas, atėjusias dar iš 16–17 a. Pamaldos vyksta senąja bažnytine slavų kalba.
„Esame išlaikę senąsias skaitymo ir giedojimo tradicijas, kiekvienos mišios turi skirtingas tonacijas. Šiais laikais, kai viskas kompiuterizuota ir modernu, mes stengiamės puoselėti savo identiškumą. Džiaugiuosi, kad žmonės čia, bažnyčioje, atranda atgaivą, ramybės salą“, – sentikių išskirtinumus pabrėžė N.Vladimirovas.
Šiuo metu sentikių parapijai priklauso apie penki šimtai tikinčiųjų, daugiausia mišrių – rusų ir lietuvių šeimų tikintieji.
„Nors pas mus lankosi daugiausia mišrių rusų ir lietuvių šeimų tikintieji, bet nieko neišvarome, priimame visus, surandame kalbą su visų konfesijų atstovais. Džiugu, kad gali padėti žmogui, tada ir pačiam būna geriau“, – kalbėjo N.Vladimirovas.
Virto šokių klubu
Panevėžio evangelikų liuteronų parapija vienija apie penkiasdešimt tikinčiųjų. Stačiatikių bažnyčią daugiausia lankė rusų ar baltarusių tautybės parapijiečiai, o evangelikų liuteronų branduolį sudarė vokiečiai ir latviai. Sovietmečiu vokiečiai repatrijavo į Vokietiją, o pasiturintys latviai buvo ištremti į Sibirą. Dabar tai daugiau mišrios šeimos, turinčios latviškų šaknų.
Kaip pasakojo Ausma Palujanskienė, Panevėžio evangelikų liuteronų parapijos tarybos narė ir Latvių bendruomenės pirmininkė, medinė bažnyčia dabartinėje Ukmergės gatvėje pastatyta apie 1845–1850 metus, o pati parapija įkurta grafo fon Ropo 1790–1795 metais. Žinoma, kad parapijos tikinčiųjų tuo metu buvo 1200, o pamaldos vyko vokiečių, latvių ir lietuvių kalbomis pagal grafiką parapijos namų salėje, o vėliau – bažnyčioje. Parapiją aptarnavo latvių ir vokiečių kunigai.
„Sunkiausias laikotarpis buvo sovietų okupacija. Nacionalizavus bažnyčią, buvo nugriautas jos bokštas, viduje nebeliko kolonų ir altoriaus. Pastatas paverstas šokių klubu, vėliau įkurta ūkinių prekių parduotuvė, vietoj altoriaus – sandėlis. Atgavome tik sienas ir vargonų dalį. Nors netekome savo maldos namų, bet parapijos sunaikinti nepavyko, nes tikintieji palaikė ryšius su Žeimelio ir Biržų parapijomis. Vis dėlto narių sparčiai mažėjo“, – pasakojo A.Palujanskienė.
Atgavus nepriklausomybę ir namus, prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai. Vokietijos kunigai padėjo surinkti lėšų remontui, bet parapijos pinigai, bankrutavus bankui, buvo prarasti.
„Žlugus „Ateities“ bankui, parapija prarado ten laikytus 8000 Vokietijos markių ir bažnyčios remonto darbai sustojo. Padėtis buvo beviltiška, nes paramos nei Vyriausybė, nei konsistorija negalėjo suteikti.
Pamaldos vyko senamiesčio kapinių koplytėlėje. Galiausiai 1998 m. į JAV studijuoti išvyko kunigas S.Juozaitis. Parapija liko be kunigo, be pinigų ir be bažnyčios“, – susiklosčiusią sunkią parapijiečių padėtį atskleidė A.Palujanskienė.
Taip be maldos namų praėjo penkeri metai, parapijiečius lankė iš Kauno ir Klaipėdos atvykstantys dvasininkai, kol apie bažnyčios vargus sužinojo JAV gyvenantis kunigas Antanas Saulaitis.
„Kunigas A.Saulaitis ir jo sesuo Marija asmeniškai paaukojo 10 tūkst. JAV dolerių, dar nemažai suaukojo jų giminaičiai. Iš suaukotų pinigų atstatėme bažnytėlę, ir dabar dar bendraujame, susirašinėjame su Čikagoje gyvenančiu kunigu. Rūpinamės jo senelio Rudolfo Lichtenšteino, kuris bažnytėlėje kunigavo kone 17 metų, kapviete“, – kalbėjo A.Palujanskienė.
Ieško savo šaknų
2001 m. gegužę įvyko pirmosios atsikūrusios evangelikų liuteronų parapijos pamaldos. Po bažnyčios stogu glaudžiasi ir liuteronai, ir reformatai, tiesa, pamaldos vyksta skirtingu laiku. Liuteronų bendruomenės dalis yra ne tik bažnyčia, bet ir kapinaitės, dalis dabartinių Senamiesčio kapinių.
„Kasmet organizuojame kapų šventes, į jas atvyksta mirusiųjų artimieji iš visos Lietuvos. Evangelikų liuteronų kapinaitėse ilsisi koplytėlės fundatorius Michaelis Rosakas, kunigas Rudolfas Lichtenšteinas, bažnyčios fundatoriai Karolis ir Luiza Ludendorfai ir kiti. Kapinės ir koplytėlė yra vietinės architektūrinės reikšmės paminklas, saugomas valstybės. Tai yra ir pagrindas, ant kurio laikėsi ir išliko nesunaikinta Panevėžio latvių bendruomenė“, – pasakojo A.Palujanskienė.
Dešiniajame bažnyčios pastato fligelyje vienas kambarėlis yra skirtas muziejui, jame kaupiami dokumentai, laiškai, knygos, nuotraukos apie bažnyčios ir Latvių bendruomenės istoriją ir veiklą.
„Muziejuje kaupiami istoriniai šaltiniai turi išliekamąją vertę. Būna ir taip, kad pas mus atvyksta iš Vokietijos žmonės, ieškodami savo šaknų ir protėvių kapų. Prieš porą metų atvyko dvi moteriškės, jos norėjo surasti senelio kapą.
Ir tikrai, nors palaidotas daugiau kaip prieš šimtą metų, bet atradome kapą.
O prieš kelerius metus atvyko grafo Kaizerlingo, padovanojusio evangelikų liuteronų parapijai žemės sklypą kapinėms ir parapijos namams bei bažnyčiai, provaikaitis, žymus gydytojas profesorius. Jo iniciatyva merdinčios kapinaitės buvo sutvarkytos, o iš Vokietijos atvežė visą autobusą giminaičių parodyti, kur ilsisi jo prosenelis ir kokią bažnyčią padėjo pastatyti“, – kalbėjo A.Palujanskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
