Kino operatorius, režisierius Jonas Čergelis, fiksuojantis svarbius šaliai įvykius, skleidžiantis garsą apie neeilines asmenybes, pastebi, kad pastaruoju metu dalis lietuviško kino tampa savotiška konvejerine produkcija. Technologijos, pasak panevėžiečio, gali daug ką, tačiau jos neturi vaizduotės, nesugeba perteikti minties taip, kaip tai gali padaryti gyvenimo išminties turintys, išsilavinę menininkai.
Būtinas atsidavimas
Dabar jau pamirštos ypatingos pastangos, kai reikėjo tinkamai parinkti objektus, apšvietimą, viską iki mažiausių smulkmenų apgalvoti. Sovietiniais laikais kino operatoriams, norint susidraugauti su technika, buvo būtinas ne tik noras, bet ir daugybė žinių.
Dabar, pasak J.Čergelio, neoficialiai vadinamo Panevėžio kino metraštininku, kiekvienas gali tapti kino operatoriumi, fotomenininku.
„Anksčiau reikėjo skaičiuoti, kad per daug nepašviestum, neperšviestum, neišryškintum, bet savotiškai buvo įdomiau: reikėjo daug išmanyti, žinoti, turėti ką pasakyti. Dabar nėra tokios didelės atrankos. Bet kuris nusipirkęs geresnį fotoaparatą gali būti fotomenininku. Sovietmečiu ta technika buvo kur kas sudėtingesnė. Dabar automatinė diafragma, daug ką galima padaryti pasitelkiant technologijas“, – sako gerai žinomas operatorius.
Sukūręs 20 serijų Panevėžio kino kroniką, sukaupęs itin retų mėgėjiškų kino filmų kolekciją, fiksavęs visą Sąjūdžio laikų istoriją J.Čergelis pabrėžia: norint gerai išmanyti bet kokį dalyką, reikia išmanyti techniką, nuolatos tobulintis, dirbti.
„Kaip ir norėdamas būti geru skulptoriumi, tapytoju, keramiku, turi išmanyti tam tikrus, tik tai sričiai būdingus dalykus“, – lygina pašnekovas.
Neužtenka pajusti žanrą
J.Čergelis prisipažįsta, kad per vykstančius festivalius susimąsto: ankstesnės kartos operatoriai buvo kitokie nei dabartiniai.
„Kartais susidaro toks įspūdis, kad mes dirbome įdomiau. Jaunuoliai dabar tiesiog nebeturi ką pasakyti. Juk norint tai padaryti reikia būti mačius gyvenimo, reikia ir intelekto, ir būti apsiskaičiusiam. Vien tik pajusti žanrą ir per jį bandyti spręsti savo kokias nors buitines, siauras problemas – ne menininko natūrai“, – savo nuomonę dėsto J.Čergelis.
Pašnekovas prisimena poetės, žurnalistės Elenos Mezginaitės žodžius: kai skaitai Aleksandrą Puškiną, jis ir šiomis dienomis turi prasmę.
„Labai daug yra tokių dalykų, kurių, atrodytų, nereikėtų. Tačiau jie reikalingi – kaip samanos grybams, o išsilavinę žmonės patys atsirinks, – su garsios poetės nuomone sutinka menininkas. – Šiuo metu labai daug yra to paviršutiniškumo.“
Daugelis dabartinių vaidybinių filmų, anot panevėžiečio, ne primena meną, o kvepia komercija. Pašnekovas atvirauja, kad vaidybinių juostų pats nelabai mėgsta kurti, juo labiau – žiūrėti.
„Tai manęs nedomina. Pavyzdžiui, neseniai pasirodęs filmas „Tadas Blinda“ – tikra komercija, – įsitikinęs režisierius. – Jei darau filmą, tai darau apie kokį nors žinomą žmogų, ne vienai dienai ir ne vienai progai, kad išliktų atminimas apie jį. Kad po dešimties metų man pačiam nebūtų gėda jo pasižiūrėti, kad nesistebėčiau: ką čia padariau?“
J.Čergelis neslepia, kad per kūrybinį kelią yra buvę ir nevykusių darbų, tačiau tai – neišvengiamybė, kūrybos etapas, vedantis į tobulėjimą.
Domino judesys
Paėmęs į rankas vaizdo kamerą, J.Čergelis jos jau nebepadėjo. Tai viena iš didžiausių menininko aistrų – filmuoti, fiksuoti svarbius gyvenime vykstančius procesus.
Filmavimu jis susižavėjo dar būdamas moksleivis. Pirmas J.Čergelio filmas išleistas 1970-aisiais.
„Visada domėjausi fotografija, tačiau labai patiko ir judesys. Nors krimtau fotografijos mokslus, bet kinas visuomet žavėjo labiau.
Fotografija – sustabdyta akimirka, o kinu labiau gali atskleisti kokią nors mintį. Filmą turi žiūrėti nors kelias minutes, o pro fotografiją gali ir praeiti, jei jos nesudomina“, – kalba pašnekovas.
Menininkas atskleidžia, kad jam visuomet buvo svarbu fiksuoti tai, kas reikšminga Lietuvai: susikurdavo mintį ir bandydavo ją perteikti.
„Pradėjau dirbti moksleivių studijoje. Dalyvavau festivalyje ir mano darbą pastebėjo Artūras Barysas. Nuo to laiko pradėjau su juo dirbti“, – prisiminė pašnekovas.
Su eksperimentinio kino režisieriumi ir spalvinga alternatyviosios kultūros figūra A.Barysu J.Čergelis kūrė dokumentinį filmą
„Milijonas ir viena diena“. Jame pristatomi eksperimentiniai kino pasakojimai, supažindinama su primirštomis, bet originaliomis kino kūrimo technikomis.
Pagerbia žymius asmenis
Sukūręs keletą vaidybinių filmų, menininkas prisipažįsta, kad tą darbą dirbti gana sunku ir ne taip miela širdžiai: reikalauja daugiau lėšų, reikia ieškoti aktorių.
„Be to, yra atvejų, kai tie vaidybiniai filmai demonstruojami tik per festivalius, o kino salių nepasiekia. Įdedi daug darbo, bet naudos – mažai“, – atvirai šneka J.Čergelis. Sukūręs dokumentinius filmus apie dailininką Vygandą Kosmauską, režisierių Juozą Miltinį, poetę Eleną Mezginaitę, J.Čergelis prisipažįsta norintis įamžinti ir daugiau žymių žmonių, jiems išėjus palikti apie juos žinią, kad tokie buvo, pagarsinti jų nuveiktus darbus.
„Panevėžiečiai kuklūs, nesigiria savo nuveiktais didžiais darbais. Nusikaltimas yra neįamžinti Panevėžiui nusipelniusių žmonių.
Geresnės poetės už E.Mezginaitę nėra, ji buvo labai talentinga. Sukūriau tik trečdalį filmo apie ją, tačiau reikėtų visą“, – kalbėdamas apie vieną paskutinių savo darbų, E.Mezginaitės garbei išleistą albumą, sako J.Čergelis. Jis dar norėtų įamžinti žymiausius J.Miltinio teatro aktorius, sukurti filmą apie Donatą Banionį. „Kas genialu, tas – amžina. Proto, genialumo nevertinti negalima, nes tada išlenda aktyvios vidutinybės“, – įsitikinęs J.Čergelis.
Nemėgsta paviršutiniškumo
Režisieriaus darbų sąraše – dokumentinis filmas „Kelionė į žvaigždes“. Jame operatorius atskleidė globos namų auklėtinių kasdienybę ir jos pokyčius į vaikų gyvenimą įsiveržus teatrui.
Pokyčių liudininkai – patys vaikai, globos namų darbuotojai ir profesionalūs aktoriai, pakvietę mažuosius statyti spektaklį.
Nemėgstantis nebaigtų darbų ir paviršutiniškumo menininkas atvirauja, kad ir užsakomuosius filmus daro lygiai taip pat gerai, kaip ir sau. Jis įsitikinęs, kad juosta turi būti tik aukščiausios kokybės. Panevėžietis jaučia atsakomybę, kad viskas būtų padaryta kaip įmanoma geriau, todėl net ir naktimis sapnuoja, kaip ką patobulinti.
Net ir filmuodamas vestuves stengiasi, kad išeitų meniškas kūrinys.
„Jei jau darai, tai – tik gerai“, – sako pašnekovas. Save jis apibūdina taip:
„Kai J.Miltinio paklausė, ar jis save pažįsta, režisierius atsakė: negaliu tiek susiriesti, kad save gerai matyčiau. O šiaip esu labai ramus, kol nedirbu. Kai vyksta kūrybinis procesas, visas laikas, jėgos atiduodamos tik jam. Tame procese aš gyvenu“, – pažymi J.Čergelis.
Faktai
|
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
