Arklių traukiamas didelis spalvingas vežimas, kurį vadelioja pats teatro direktorius, rieda kaimo keliais ir vieškeliais pas vaikus, išsiilgusius pasakų ir istorijų. Dvidešimt penkerius metus gyvuojantis Panevėžio lėlių vežimo teatras yra tokia vienintelė kultūros įstaiga ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaimo vaikai net išsižioję klausosi stebuklingų lėlių kuriamų istorijų, o miesto mažuosius, einančius į salę, pasitinka ne skambutis, o arkliuko žvengimas.
Nuoširdi publika
Panevėžio Lėlių vežimo teatras, kuriam vadovauja jo įkūrėjas ir direktorius Antanas Markuckis, unikalus tuo, kad pats gali atvykti pas žiūrovus, yra labai arti vaikų, savo pagrindinių gerbėjų.
Anot A.Markuckio, suaugusiuosius galima apgauti, o vaiko – ne.
„Aktoriai ir meno kūrėjai turi būti labai sąžiningi, nes vaikas neatleis jokios klaidos. Vaikai sunkiai suvokia metaforas, kitus teatro „pribumbasus“, todėl reikia būti labai atviram ir sąžiningam. Teatras yra savotiška kodavimo sistema gėriui, grožiui, estetiniam suvokimui. Labai džiugu, kad į teatrą jau ateina trečioji karta. Kelias, kuriuo rieda mūsų vežimo ratai, veda į vaiko širdį“, – savo publikos išskirtinumą pabrėžė A.Markuckis.
Teatro vadovas mano, kad pats teatras labai panašus į savo žiūrovą – vaiką. Vaiką nesunku pagimdyti, sunkiausia – jį tinkamai auginti. Visai kaip teatrą – reikia nuolat tobulėti, išlaikyti profesionalų lygį, atnaujinti repertuarą, motyvuoti žmones.
„Klajonės po miestelius ir kaimus yra labai sunkus dalykas, bet žinome, kad kiekviename jų mūsų laukia mažieji. Kaime vaikai nėra tokie išlepę, jie auga arčiau gamtos, todėl nuoširdesni, jiems daug mieliau vaidinti. Mieste vaikai gal daugiau persisotinę pramogų, nors pastebime, kad ir jie jau grįžta prie gyvų dalykų – teatro, kino, gal jau atsivalgė tų technologijų“, – mano A.Markuckis.
Vingiuotas kelias
Per dvidešimt penkerius klajonių metus gastrolėse po kaimus ir miestelius būta visko. Ar lietus, ar kepinanti saulė, ar žvarba, besismelkianti iki kaulų, vežimas rieda tolyn ir aplanko atokiausias vietas. Pasak teatro vadovo, būta ir lūžtančių ratų, ir sprogusių padangų, ir apvirtusio vežimo.
„Kiekviena diena būna netikėta, spontaniška, nes nežinai, kas gali laukti. Kartą apsistojome pamiškėje. Sugulę išgirdome pokšint medžiotojų šūvius. Pro garsiakalbius pradėjome šaukti, kad čia esama žmonių, bijojome, kad medžiotojai besiganančių arklių nepalaikytų laukiniais žvėrimis ir nenušautų. Be to, mūsų vežimas padarytas iš plonos faneros, tad lengvai galėjo peršauti“, – klajonių ispūdžiais dalijosi A.Markuckis.
Anot jo, į teatro vežimą telpa visas spektaklis, vežimas tampa ir scena, ir virtuve, ir miegamuoju. Keliavimas arklių traukiamu vežimu nelengvas tuo, kad ir pačiam reikia vadelioti, ir pasirūpinti arkliais, juos girdyti, leisti pasiganyti ar baidyti puolančius mašalus. O kur dar pro šalį važiuojantys ir pypsintys automobiliai, gąsdinantys žirgus.
„Vežimas nėra transporto priemonė, taigi draudimo negaliu nupirkti, visą atsakomybę tenka prisiimti pačiam. Iš šalies toks keliavimo būdas atrodo labai romantiškas, tačiau iš tiesų po ta romantika slepiasi daug problemų. Kartą traukiam kaimo vieškeliu, matau, kad bala, bet net pagalvoti negalėjau, kad neišvažiuosim. Arkliai iki pilvo įklimpo dumble, o į vežimą pradėjo plūsti vanduo. Šokome gelbėti savo turto, nes visos lėlės buvo sukrautos ant grindų. Šiaip ne taip visi iki pažastų dumblini išstūmėme vežimą. Paskui dar klajojome, kol radome kur išsiskalbti“, – prisiminimais dalijosi teatro vadovas.
Šiais metais gastrolės baigėsi dar nepasiekus Panevėžio, mat arklys pasitempė koją ir teko jį palikti pusiaukelėje.
„Džiaugiausi, kad Krakėse įsikūrusi žemės ūkio bendrovė mums paskolina arklius, pasirūpina avižomis, pakinktais. Patys būtume nepajėgūs samdyti ar pirkti arklių. Gaila, kad šiemet vieną iš savo palydovų turėjome palikti Paliūniškyje, mat pasitempė koją“, – pasakojo A.Markuckis.
Pirmasis vežimas
Pats Lėlių vežimo teatro direktorius yra sukaupęs įspūdingą žirgų statulėlių kolekciją, šie gyvūnai jam yra patys šilčiausi ir jautriausi. Anot jo, už idėją į gastroles vykti arkliais reikia būti dėkingiems „Linui“, mat jie skatino ir palaikė šią mintį.
„Lino susivienijimas“ labiausiai palaikė mano idėją, ją plėtojo, ir tai įgavo visai kitą statusą. Juk mūsų misija yra ne tik rodyti vaikams spektaklius, bet ir garsinti Panevėžį, reklamuoti miestą. Tokio teatro, keliaujančio pas žiūrovus arkliais, niekur Europoje nėra“, – mano A.Markuckis.
Dar vadovaudamas „Lino“ kombinate kultūros sričiai, su lėlių spektakliu A.Markuckis nuvažiavo į Pumpėnų kolūkį, priėjęs pirmininkas paklausė, ko norės už vaidinimą. A.Markuckis lyg juokais prasitaręs, kad reikėtų vežimo. Kai grįžo namo, visų laukė siurprizas – jau gulėjo iš Pumpėnų atvežtos ir sukrautos vežimo dalys.
„Puolėme statyti vežimo, montavome, sukome varžtus, dažėme. Paskui iš Pumpėnų atkeliavo ir traukiamoji vežimo jėga – kumelaitė Džiuljeta. Tą vasarą trys miestai ir pakelių kaimai pamatė pirmąjį gastrolinį teatro spektaklį „Piratas visada piratas“. Paskui teatras išsirūpino antrą vežimą, vėliau – trečią, dviejų aukštų“, – vežimo atsiradimo istoriją papasakojo teatro vadovas.
Dabartiniame vežime telpa lėlės ir dekoracijos, palapinės ir miegmaišiai, maisto atsargos ir net pašaras arkliams. Aukodami savo vasaros atostogas Lėlių vežimo teatro aktoriai liepos šeštąją, karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kaip kokie čigonai pradeda savo keliones, kuriose jie turi būti ir aktoriai, ir virėjai, ir skalbėjai…
Karabaso Barabaso klajonės
Nors Lėlių vežimo teatro, keliaujančio arkliais traukiamu vežimu, idėja išsigrynino A.Markuckiui „Lino“ kombinate statant mėgėjiškus spektaklius, jau vaikystėje režisierius žinojo, kad kurs spektaklius, kuriuose vaidins lėlės.
Kaip pasakojo pats A.Markuckis, nors teko patirti nepriteklių, ragauti valdiškos internato duonos, bet jo vaikystė buvo kaip tas Felinio filmas.
„Beržų g. 35-asis namas buvo tarsi didžiulė šeima, kurioje nebuvo pilkų žmonių, visi – asmenybės. Tai buvo aklųjų namas. Kadangi jie nemato, tai įsivaizduoja, kad jų ir negirdi, todėl kalbėdavo labai garsiai. Mes augome toje terpėje – klausimų, istorijų, pamokymų. Visi vaikai mokėmės regėjimo iš aklųjų, nes jie dažniausiai pamatydavo tai, ko mes, regintieji, neįžvelgdavome. Tai lobynas, iš kurio galėjome semtis neįkainojamos patirties. Skirtingų eisenų, veidų, šukuosenų, madų asmenybės, susibūrusios į vieną šeimą“, – spalvingą vaikystę prisiminė lėlininkas.
Galutinai A.Markuckį užbūrė „Buratino nuotykiai“.
„Galvojau, kodėl ir aš negaliu lakstyti taip, kaip Karabasas Barabasas. Puikia karieta įvažiuočiau į didelį miestą spindinčiais rūmais, tada užgrotų orkestras ir prasidėtų vaidinimas… Kodėl negaliu susikurti tokio pasaulio, kokio noriu? Kodėl paršiukas gali būti tik geras, o vilkas – blogas? Vaidindamas aš galėjau sukeisti šiuos personažus. Kita vertus, tas magiškas lėlių pasaulis padėjo atitrūkti nuo realybės“, – pasakojo A.Markuckis.
Pirmasis jo lėlių teatras buvo vaikų darželyje. Artistinis Antanuko debiutas spektaklyje „Dangus griūva“ baigėsi taip, kaip sakė pavadinimas.
„Susijaudinau, pradėjau verkti, auklėtoja paėmė lėlę ir už mane baigė vaidinti. Vėliau iš popieriaus ir skiaučių išsikarpydavau lėlių ir kieme, ištiesęs širmutę, vienas vaidindavau. Dar ir dabar atsimenu, kad pirmoji lėlė buvo kiškis, kuris rūko. Buvo ir toks momentas, kai brolis jau taikėsi sudeginti visas mano popierines lėlės“, – prisiminimais dalijosi A.Markuckis.
Vėliau buvo lėlių teatriukai mokyklose ir duobėtas kelias iki dabartinio visame pasaulyje unikalaus teatro.
Trečias brolis
Nepriklausomybės laikais, kai Lėlių vežimo teatras jau buvo užsitarnavęs savo vardą, buvusioje Bajorų alėjoje teatrui buvo skirti seni prekybos sandėliai, prisiglaudę prie mažų dviaukščių namų. Nors gyventojai dvejojo dėl naujųjų kaimynų, bet suprato, kad geriau vaikų kultūros įstaiga nei aludė. Greitai tamsūs ir niūrūs sandėliai virto jaukia ir šviesia kultūros oaze.
Anot teatro vadovo, per tuos dvidešimt penkerius metus teatras, kaip ir žmogus, keitėsi, augo, tobulėjo.
„Manau, per tuos metus įrodėme savo egzistavimo reikalingumą, perėjome savo golgotos kelius, susirinkome žiūrovų ratą. Teatras keitėsi ir vizualiai, ir psichologiškai. Pats sunkiausias laikas buvo ne įsikūrimo pradžia, o pastarieji ketveri metai. Ir ne dėl to, kad krizė, o todėl, kad valdžiai mažai rūpi apskritai kultūra, ji atsidūrusi trečio brolio vietoje“, – mano ilgametis įstaigos vadovas. Sunkiausia, anot jo, tai, kad labai nelengva išlaikyti aktorius, prisikviesti naujų pajėgų.
„Entuziastų, dirbančių už kapeikas, tuoj nebeliks. Bijau, kad miestas visai neliktų be kultūros. Mes einam Anapilio pusėn, reikia naujos kartos aktorių, bet kaip juos prisikviesti tokiais atlyginimais. Tai kultūros genocidas“, – įsitikinęs A.Markuckis.
Pasak jo, norint turėti gerą kolektyvą, reikia motyvacijos. Išėjus vienam aktoriui, stoja visas teatro darbas.
„Man, kaip vadovui, sunku, kad savotiškai esu neįgalus: negaliu užtikrinti jiems duonos ir tepinio ant jo. Aktorius nėra koks buhalteris, kurį taip lengvai galima pakeisti. Išėjus žmogui, žlunga visas repertuaras, o žiūrovas juk nelaukia. Kultūros problemų negali spręsti finansų skyriaus vedėja. Miestas kultūros problemas turi ne spontaniškai lopyti, o sistemiškai. Žmonės turi turėti motyvaciją. Tik nuo kultūros priklauso, kokį ateities pilietį išugdysime“, – įsitikinęs A.Markuckis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
